TADAS IVANAUSKAS gyvenimas ir veikla L E I D Y K L A „M O K S L A S VILNIUS 1976 LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA ZOOLOGIJOS IR PARAZITOLOGIJOS INSTITUTAS TADAS IVANAUSKAS 59(09) Iv-12 REDAKCINĖ KOLEGIJA Leonardas Kairiūkštis □ Antanas Minkevičius □ Vytautas Petrauskas □ Petras Zajančkauskas SUDARYTOJAI R imantas Budrys □ Janina Prūsaitė 21001—601 134—74 TM 854(10)—76 © Leidykla „Mokslas", 1976 P R A T A R M E Savo nepaprastai vaisingą mokslinę, pedagoginę, kultūrinę veiklą garsusis Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas pradėjo tada, kai Lie­ tuvoje nebuvo nė vienos mokslo įstaigos, nė vienos aukštosios mokyk­ los, kai siekiantis mokslo Lietuvos jaunimas turėdavo vykti mokytis svetur. Nuo vaikystės dienų pamilęs Lietuvos gamtą ir šio amžiaus antra­ jame dešimtmetyje pradėjęs sistemingai ją tirti, Tadas Ivanauskas tada su didele širdgėla turėjo konstatuoti, kad gamtos tyrimo srityje per pen­ kiasdešimt metų beveik nieko nenuveikta ir kad „... tie luomai, kurie galėjo tai padaryti, pasižymėjo visišku nemoksliškumu arba menku pi­ lietiškumu. Pirmuoju atveju mokslinė medžiaga buvo nesunaudota arba sunaikinta, antruoju — keliaudavo į svetimą kraštą". Su Tado Ivanausko vardu susiję daugelio biologinio profilio moks­ lo įstaigų, muziejų bei draugijų Lietuvoje steigimas ir veikla. Per pen­ kiasdešimt pedagoginio darbo Vilniaus ir Kauno aukštosiose mokyklose metų jis išugdė ištisas gamtininkų, medikų, miškininkų ir žemės ūkio specialistų kartas. Tadas Ivanauskas buvo vienas tų tada negausios pažangiosios inte­ ligentijos atstovų, kurie, nepaisydami valdančiosios buržuazijos abejin­ gumo, vien savo asmeninėmis pastangomis 1919—1920 metais atgaivino Lietuvoje aukštąją mokyklą, pasiaukojamai joje dirbo, nesavanaudiškai ir ištikimai tarnavo mokslui, kultūrai, liaudies švietimui. Tadas Ivanauskas vienas pirmųjų Lietuvoje iškėlė ir nepailsdamas skleidė gamtos apsaugos idėją, pats konkrečiai organizavo šį darbą, tel­ kė į jį plačiąją visuomenę, dėjo jam mokslinius pamatus, primindamas, kad ,, ... žmogaus pareiga parodyti gyviems padarams ne tik savo jė­ gą, bet ir savo teisingumą. Žmogus, kuris šios pareigos nepripažįsta, ne­ nusipelno kultūringo žmogaus vardo", „Gamtos viešpats ne tas, kuris naikina, bet tas, kuris kuria. Tik giliai moksliškas, o ne .ūkiškai savanau­ diškas gamtos pertvarkymas atneš naudą žmonijai". Ieškodamas būdų įtraukti į šį nepaprastai svarbų ir kilnų darbą vi­ są visuomenę, auklėti jaunimą gamtos meilės, jos puoselėjimo ir protin­ go jos turtų-tiaudojimo dvasia, Tadas Ivanauskas siūlė kelią „...pamil­ ti gamtą per jos pažinimą.. Mylėdamas gamtą, nepaprastą jos grožį, Tadas Ivanauskas mokėjo tą grožį, meilę gamtai nepaprastai subtiliai perteikti gausiuose savo vei­ kaluose, straipsniuose, kalbose jaunimui, plačiosioms masėms. 5 Pasirinkęs mokslininko kelią, visiškai jam atsidavęs, tapęs plataus profilio ir akiračio biologu, Tadas Ivanauskas neužsidarė specialybės kiaute, neribojo savo interesų vien mokslu ir vien šia mokslo sritimi. Jis buvo įsitikinęs, kad mokslininkui, ypač gamtininkui, būtina „... do­ mėtis kitomis žmogaus sąmonės sritimis; etika, grožis, romantika, poe­ zija turi taip pat lydėti jo žingsnius... Tada tik jis mokės atjausti kitų žmonių kančias ir nelaimes, mokės matyti, pajausti ir aprašyti grožį tos gamtos, kurioje dirbo ir ieškojo amžinųjų jos dėsnių". Būdamas garsus mokslininkas, plačios erudicijos žmogus, Tadas Iva­ nauskas kartu buvo ir paprastas, humaniškas, teisingas, nesididžiuojantis savo laimėjimais: „Jokių savo amžiuje pasiektų privalumų, kurie pri­ klausytų tik man, aš nematau. Mano nuopelnų čia nedaug. Svarbiausia tai, kad buvau sveikas, nesirgau jokiomis ligomis, dirbau, kiek spėjau, ir nieko nemėgau daryti vidutiniškai". Mokėjimas suartėti su papras­ tais, mylinčiais gamtą, jos grožį, darbščiais žmonėmis pelnė jam didelį populiarumą liaudyje. Iki paskutinių savo gyvenimo dienų Tadas Iva­ nauskas plačiai susirašinėjo su įvairaus išsimokslinimo žmonėmis, teikė jiems patarimų, siuntinėjo augalų sėklų ir kt. Tadas Ivanauskas buvo aistringas materialistinės pasaulėžiūros pro­ paguotojas. Buržuazijos valdymo metais jis drąsiai gynė gamtos moks­ luose materialistinę kryptį, kovojo už materialistinę pasaulėžiūrą, pats dėstė darvinizmą ir evoliucijos mokslo teoriją, siekė, kad šios idėjos bū­ tų diegiamos ne tik aukštosiose, bet ir vidurinėse mokyklose. Meilė ir ištikimybė savajam kraštui bei liaudžiai visam gyvenimui susiejo jį su Lietuvos gamta. Įžymusis Lietuvos gamtininkas garbingai įvykdė savo jaunystės priesaką — „Visą savo gyvenimą ir darbą pa­ švęsti Lietuvai". Tarybų Lietuvos vyriausybė, aukštai vertindama Tado Ivanausko indėlį į respublikos mokslą ir kultūrą, priėmė nutarimą jo atminimui įamžinti. Be kitų priemonių, tepadės pažinti jo gyvenimą bei veiklą ir ši knyga. Tačiau geriausias paminklas Tadui Ivanauskui yra sukurtas jo pa­ ties rankomis — tai jo visą gyvenimą kaupta ir moksliškai aprašyta gausi Lietuvos gamtos medžiaga, jo organizuotos ir puoselėtos mokslinio ty­ rimo ir kitokios įstaigos, gausus jo mokinių būrys, knygos ir straipsniai, Tarybų Lietuvoje suklestėjęs mokslas ir gamtos apsaugos darbas. Įžymiojo Lietuvos gamtininko, Lietuvos TSR nusipelniusio mokslo veikėjo, Respublikinės premijos laureato, Lietuvos TSR Mokslų akademi­ jos akademiko, biologijos mokslų daktaro, profesoriaus Tado Ivanausko šviesų atminimą visada gerbs tie, kam brangi gamta ir mokslas. B I O G R A F I J O S B R U O Ž A I Lydos apskrityje, ten, kur etnografinė riba skiria Lietuvą nuo Bal­ tarusijos, netoli Vasiliškių miestelio esančiame Lebiodkos dvare 1882 metais gimė Tadas Ivanauskas. Šiame retai apgyventame, nelabai der­ lingame krašte vyravo lietuviams artimi papročiai, skambėjo daug lie­ tuviškų žodžių. Vienas kitas kaimas buvo visiškai lietuviškas. Gamta beveik nesiskyrė nuo mūsų Dainavos krašto gamtos. Čia daug raistų, raistelių, upelių ir nedidelių smėlio kalvų. O į siaurą nuo Lebiodkos Lie­ tuvos link dunksojo žmogaus beveik nepaliesti miškai. Toje puikioje gamtoje gyveno nuostabūs žmonės. Ivanauskų Tadukas augo tarp jų ir tarsi medis į dirvą šaknimis įkibo į dvasinius liaudies kultūros klodus. Kad suprastume, kaip tame krašte dvarininkų šeimoje įžymusis mū­ sų gamtininkas išaugo toks patriotas, demokratas, visą ilgą gyvenimą kėlęs savo krašto dvasinę ir materialinę kultūrą, kodėl jis nenutautėjo, kaip daugelis jo amžininkų, dažniausiai lenkais save laikiusių dvarinin­ kų vaikų, nors trumpai susipažinkime su ne visai aniems laikams būdin­ ga aplinka, kurioje augo ir brendo Tadukas, gyveno jo darbštūs tėvai. Jo tėvas Leonardas Ivanauskas jaunystėje nemėgo bendrauti su dy­ kaduoniaujančiais savo amžininkais. Būdamas aistringas gamtininkas, jis rinko augalų, vabzdžių ir paukščių kolekcijas, mokėjo daryti iškamšas pagal geriausią anų metų techniką. Baigęs Vilniuje gimnaziją, įstojo į Peterburgo technologijos institutą, kur įgijo inžinieriaus technologo diplomą. Vėliau tapo žymiu spirito ir vyno technologijos specialistu ir parašė šia tema išsamų mokslinį veikalą. Sukaupęs didelį patyrimą, jis vadovavo didelių chemijos gamyklų statyboms Sibire, Urale ir kitose Rusijos vietose. Didelės erudicijos inteligentas Leonardas Ivanauskas Rusijos eko­ nomikos reikalais dažnai buvo valdžios siunčiamas į užsienį. Vykdavo su malonumu, nes labai mėgo keliauti. Valdžios pavedimu organizuoda­ vo carinės Rusijos ekonomiką atspindinčias parodas Paryžiuje, Turine, Berlyne ir kituose užsienio miestuose. Gerai mokėjo kelias kalbas. Graži draugystė siejo Leonardą Ivanauską su didžiuoju rusų moks­ lininku Dmitrijumi Mendelejevu. Kai D. Mendelejevas buvo pakvies­ tas į Londono karališkąją draugiją skaityti savo garsiojo pranešimo apie periodinės cheminių elementų sistemos dėsnį, Leonardas Ivanauskas jį lydėjo į Angliją ir vertė jo pranešimą. Leonardas Ivanauskas gyveno Varšuvoje, vėliau Peterburge. Buvo kuklus, darbštus, tvarkingas, demokratiškų pažiūrų, labai vertino darbą, skyrė daug jėgų savo krašto kultūrai ir todėl pelnė visų pagarbą. Su 7 vaikais buvo nešnekus ir griežtas, nemėgdavo, kad jie slankiotų be dar­ bo. Štai ką rašo savo atsiminimuose Tado Ivanausko bičiulis dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, viešėdavęs pas jį studijų metais. „Kartą ramiai šnekučiuodamiesi einame su Tadu per kiemą. Tado tėvas buvo savo kabinete. Staiga langas atsidarė ir išgirdome: „Tadai, ko valkiojatės be darbo! Tuojau imk grėblį ir eik padėti darbininkams grėbti šieną. Su­ rask grėblį ir ponui Antanui. Dviem bus linksmiau ir sparčiau" (A. Žmui­ dzinavičius, „Paletė ir gyvenimas", Vilnius, 1961). . Leonardas Ivanauskas laikė save lietuviu, nors lietuviškai kalbėti nemokėjo. Tokių lietuvių inteligentų anais laikais buvo nemaža. Nors ir išaugęs lenkų kultūros įtakoje, L. Ivanauskas nepasidavė nutautini­ mui, kovojo prieš lenkinimą ir savo vaikus mokė kovoti prieš lietuvių ir Lietuvos žeminimą.. Tai buvo pažangus žmogus, netikintis, bet tole­ rantiškas tikinčiųjų atžvilgiu. Nepaprastai mylėjo savo tėviškę ir ūkį, kuris, ypač sodas, buvo jo didžiausia aistra. Visus pinigus skyrė įvairioms naujovėms ūkyje įdiegti. Nederlingus plotus apsodino mišku, o prie sodybos įveisė dvidešim­ ties hektarų sodą su medelynu. Kelioms dienoms atitrūkęs nuo darbo mieste, skubėdavo į ūkį. Atvykęs trumpam į Lebiodką, paskubom ap­ žiūrėdavo visus svarbiausius ūkio darbus. Apžiūros metu jį turėdavo lydėti vaikai, kad Įsidėmėtų visas jo pastabas ir aiškinimus. Savo pasie­ kimais dalydavosi su kaimynais valstiečiais, apdovanodavo juos veisli­ nėmis javų ar bulvių sėklomis, kartais negailėjo ir veislinio paršelio ar buliuko. Vaismedžiais jis apdovanodavo aplinkines mokyklas, nes no­ rėjo, kad sodai plistų po visą gimtąjį kraštą. Parvykęs atostogų, daug triūsė, stengdamasis pakelti savo krašto ūkį. Lebiodkos daržinėje orga­ nizuodavo javų, daržovių ir vaisių parodas. Parodų dalyviams paskatinti išsirūpindavo Žemės ūkio ministerijoje šiek tiek pinigų premijoms ir pagyrimo lapus. Tadukas augo penkių vaikų būryje. Vyriausias buvo Jurgis, po jo sekė Vacius, Tadas, Helė ir Stasys. Vaikų auklėjimu daugiausia rūpinosi motina ir teta Korbutienė. Pastaroji nuolat bendraudavo su vaikais, skie­ pijo jiems meilę Lietuvai. Ji buvo vaikų draugas — nebausdavo už ne­ didelius prasižengimus, užstodavo prieš griežtą tėvą. Vaikai jai pasisakydavo savo paslaptis. Teta spręsdavo jų ginčus. Štai kartą vai­ kai susilažino, kuris jų perkąs biauriausią daiktą, ir prašė tetos būti tei­ sėja. Vienas perkando grambuolį, kitas varliūkštį, trečias — slieką, o ketvirtas — tarakoną. Teta nusprendė, kad bjauriausia buvo perkąsti tarakoną, ir visi sutiko su jos nuomone. Tačiau kas laimėjo pirmąją vietą, nežinoma. Greičiausiai Tadas, nes profesorius ne kartą pasakojo apie šį įvykį, tik niekada nepasakė, kas nugalėjo. Nors vaikai turėjo guvernantes ir mokytojus, mokiusius juos kal­ bų, bet jie augo nelepinami, dirbdavo visus ūkio darbus, bendraudavo 8 su darbininkais ir jų vaikais. Džiaugsmingai naudodavosi visais besikei­ čiančių metų laikų malonumais. Rudenį, kada dienos eidavo vis trum- pyn, didelio malonumo jiems teikdavo kūlimas. Ivanauskų vaikai mėgo padėti sodininkams, darydavo etiketes me­ delynui, pindavo krepšius derliui rinkti iš Lebiodkoje specialiai tam au­ ginamų Įvairių spalvų karklų. O kiek džiaugsmo teikdavo užšalusios upės ir kūdros, pirmasis snie­ gas! Vaikai pasileisdavo čiuožti su šunimis, kurių Lebiodkoje netrūko. Ypač mėgdavo žaisti su gauruotu senbernaru Grifu. Tačiau bene didžiau­ sią įspūdį Tadui Ivanauskui paliko ilgi ir romantiški rudens bei žiemos vakarai, kai visa šeimyna, susirinkusi dideliame vadinamame „moterų kambaryje" plėšydavo plunksnas, kuldavo aguonas, aižydavo pupeles ar dirbdavo kitą nesudėtingą darbą, kurį paprastai lydėdavo merginų dainos, įvairūs pasakojimai, pasakos, padavimai, sakmės. Krosnyje traš­ kėdavo storos beržinės malkos, dūzgė verpiančios bobutės ratelis, o Ta­ das, patogiai įsitaisęs kur nors kamputyje, ypač dėmesingai klausydavo­ si pasakojimų apie piktas dvasias, įvairius baisius ir juokingus atsitiki­ mus, apie mergaites, nutekėjusias į tolimus kraštus, pasakų apie „raisto dėdę". Be galo jaudino jautrią vaiko sielą skambios dzūkų ir baltarusių dainos, kurių melodijas jis mokėjo iki gyvenimo pabaigos; Kartais teta pasakodavo įdomių įvykių iš Lietuvos istorijos, padeklamuodavo arba paskaitydavo L. Kondratavičiaus, A. Mickevičiaus kūrinių, vaizduojan­ čių didvyrišką Lietuvos praeitį,— „Konradą Valenrodą", „Gražiną", „Po­ ną Tadą" ir kitus. Nors „Ponas Tadas" berniukui buvo ne visai supran­ tamas, bet jam labai patiko nuostabiai gražūs gimtojo krašto gamtos ap­ rašymai. Jį jaudino „medžiais apaugusios sodybos, berželiais apsodinti vieškeliai, smūtkeliai prie kelio, pelkėtos pievos, rūkais apsitraukusios, vyžoti žmonės, pilni paprastumo, bet kilnios širdies ir gilių jausmų" [33]. Tadas Ivanauskas jau vaikystėje domėjosi gyvąja ir negyvąja gam­ ta. Ištisas valandas berniukas galėdavo žiūrėti į debesis, įžvelgdamas juose čia jojantį raitelį, čia laivą, čia skrendančią gulbę. Vakare lovoje, negalėdamas užmigti, grožėdavosi žvaigždėmis, nekantriai laukdavo, ka­ da viena iš jų atitruks, kris ir dings kažkur beribėje erdvėje. Iš pat ma­ žens pamėgo paukščius, džiaugdavosi jų lizdeliais ir gailiai verkdavo, radęs juos išdraskytus. Labai sielvartavo sužinojęs, kad buvo nužudyti kalės Dianos vos tik atsiradę šuniukai. O kaip linksmai jis žaisdavo su besiganančių avelių ėriukais. Paukštyne valandų valandomis stebėdavo raudonsnapes žąsis, kalakutus, įvairių veislių vištas, povų porelę. Ne­ paprastai smagu jam būdavo žiūrėti, kaip visi naminiai sparnuočiai puo­ la lesti pabertus grūdus, susipeša ir vėl išsiskirsto. Būsimam gamtininkui neapsakomą džiaugsmą sukeldavo bundantis pavasaris. Gėrėdavosi neatsigėrėdavo, kaip tirpstančio sniego sruvenan­ tis vanduo neša šiaudelius, šapelius į griovius, upelius, upes ir marias. 9 O paskui liepoje atsirasdavo pirmieji varnėnai, geltonos pirmųjų gėlių galvutės, pirmasis plevenantis ore geltonas drugelis — citrinukas... Dar nemokėdamas skaityti, vartydamas storą Bremo veikalą, vyres­ niųjų pamokomas, įsiminė visų paveiksluose vaizduojamų žvėrių bei paukščių vardus. Labai mėgo piešti gėles, drugius, paukščius. Tų pieši­ nių jis nenaikindavo, todėl jų susikaupė daugybė sąsiuvinių. Pirmoji Tado perskaityta knyga buvo K. Petruskio „Paukščių au­ ginimas". Nuo to laiko visas perskaitytas knygas jis skirstė į „gražią­ sias" ir „negražiąsias".' Gražiosios knygos buvo daugiausia kelionių ap­ rašymai ir zoologiniai veikalai, iš kurių pirmą vietą užėmė A. Bremo „Gyvūnų gyvenimas". Tado Ivanausko tėvas mėgdavo laikyti prijaukintus laukinius žvė­ relius. Namuose visada gyvendavo suslikai, kiškiukai, vilkiukai, snie­ genos ir kitokie žvėreliai bei paukščiai, kuriuos Tadas labai mėgo pri­ žiūrėti. " Patiko Tadui žaisti' ir su vabalais, varlėmis, rupūžėmis. Jis jų ne­ kankindavo, bet maitindavo ir globodavo. Nepaprastai mėgo žalčius, ku­ rie, deja, apie jo tėviškę negyveno. Užtat jis jų visur ieškodavo, o sura­ dęs gabendavo į Lebiodką, norėdamas juos čia įveisti. Žalčiai jam atrodė nepaprastai garbingi gyvūnai, nes jis žinojo, kad senovės lietuviai žal­ čius garbino ir net laikė šventais. Didžiausias tėviškės namų kambarys buvo pristatytas stiklinių spin­ tų, kuriose tėvas laikė vabzdžių kolekcijas ir paukščių iškamšas su tvar­ kingomis etiketėmis. Tai buvo vadinamasis „paukščių kambarys". Tadas Ivanauskas dar vaikystėje susipažino su visais jo eksponatais ir mokėjo juos atpažinti gamtoje. Berniuko senelis, tėvas, dėdės ir visi broliai buvo medžiotojai ir medžiodavo gana dažnai. Tadas kartu su kitais eidavo medžioti ir mėgdavo apžiūrinėti iš medžioklių parvežtą laimikį. Šiai ap­ žiūrai dažniausiai vadovaudavo tėvas, išsamiai papasakodamas apie kiek­ vieną nušautą paukštį ar žvėrį. Apskritai, kiekviena proga tėvas papasa­ kodavo vaikams daug įdomių dalykų apie gyvūnus ir augalus. Nuola­ tiniai gyvosios ir negyvosios gamtos aiškinimai, rinkiniai turėjo didelės įtakos vaiko polinkiams išsivystyti dar prieš mokymąsi gimnazijoje. Kai Tadukui suėjo dešimt metų, tėvas, matydamas sūnaus domėji­ mąsi gamta, nutarė išmokyti jį daryti iškamšas. Kartą pamatęs virš sodo skraidančių vištvanagių porą, liepė vaikams atnešti šautuvą ir, vieną jų nušovęs, parodė Tadui, kaip padaryti iškamšą. Lebiodkoje siuvęs siuvė­ jas ilgai žiūrėjo, kaip vaikas lupa paukščiui kailį ir su pasibiaurėjimu pareiškė: „Fe, koks tai paškudnas talentas". Tačiau busimojo gamtinin­ ko tokia nuomonė neišgąsdino. Per metus jis padarė apie 100 blogiau ir geriau nusisekusių paukš­ čių iškamšų. Kartą tėvas apžiūrėjo sūnaus rinkinį ir pasiūlė jį padova- 10 noti Vasiliškių mokyklai. Iškamšos buvo sudėtos į stiklinę spintą, ir jų meistras pats nuvežė jas į mokyklą. Ne mažiau mažasis gamtininkas domėdavosi ir augalais. „Didžiai su­ sijaudindavau, matydamas pražydusias Sibiro scyles, tulpes, narcizus. Į žydinčią laukinę kriaušę įlipęs pusvalandžiais ten sėdėdavau, godžiai įkvėpdamas jos gėlių aromatą, o žydinčios blindės su dūzgiančiomis bi­ tėmis, kamanėmis, drugiais, buvo man grožio viršūnė" [33]. Tadukas eidavo į pievas, pelkes, rinkdavo gėles ir, parsinešęs na­ mo, dėdavo į senas knygas, o išdžiovinęs klausdavo tėvą jų pavadini­ mų. Braidžiodamas po žydinčias pievas, grožėdavosi savo mėgstamais laukiniais gvazdikais, putokšlėmis ir kitomis gėlėmis. Radęs gražiausią mūsų orchidinių atstovų rausvuolę, iškasdavo ją ir pasodindavo netoli sodybos, kur jos pačios neaugo. „Pieva visuomet giliai veikdavo ne tik mano, bet, manau, ir daugelio vaikų vaizduotę. Ne tik savo gėlių mar­ gumynu, bet ir savo įvairumu, nes pieva pievai nelygi..." [33],— prisi­ mena Tadas Ivanauskas. Pagaliau, Tadui pradėjus ruoštis egzaminams į gimnaziją, paaiškė­ jo, kad silpniausios jo žinios buvo iš tikybos. Todėl prieš egzaminus te­ ko gerokai pasimokyti katekizmo. Išlaikęs egzaminus, 1895 m. bemiu- į kas įstojo į Varšuvos gimnazijos pirmąją klasę. Čia visi mokiniai buvo lenkai, tik jis vienas lietuvis, nemokantis lietuviškai kalbėti. Lenkai jį pašiepdavo, tyčiodavosi iš jo lenkiškai baltarusiškos kalbos. Daugelis mokytojų buvo nesimpatiški, blogi pedagogai, draudė tarp savęs kal­ bėtis lenkiškai (dėstomoji kalba buvo rusų), todėl buvo moksleivių ne­ kenčiami, negerbiami ir visaip pravardžiuojami. □ Iš tėviškės vykstant į gimnaziją, kartu su vaikais važiuodavo teta, o nuo spalio mėnesio ją pakeisdavo motina. Gyvenimas Varšuvoje ir mokymasis gimnazijoje Tadui buvo neišvengiama būtinybė, o tikrasis gyvenimas — tėviškėje, kaime, per vasaros ir kitas atostogas. Nuo pat vaikystės Tadas nemėgo miesto... „Aš nemaniau, kad beveik visą gy­ venimą man teks gyventi miestuose, dargi didžiausiuose pasaulio cent­ ruose, kur ir žvirbliams nekoks gyvenimas" [474],— vėliau rašė gam­ tininkas. Vykdami į gimnaziją ar grįždami iš miesto atostogų, Ivanauskų vai­ kai turėdavo važiuoti arkliais apie 60 kilometrų į Parečės stotį. „Va­ žiuoti tekdavo per pačią Gudų girios širdį, ir kiekvieną sykį ji sutikdavo mane kitokiais vaizdais, sukeldama neužmirštamų, giliai į mano vai­ kišką vaizduotę įstrigusių įspūdžių",— rašo Tadas Ivanauskas „Gamti­ ninko užrašuose" [17]. Važiuojant iš namų, Tadui ši kelionė būdavo ilga ir liūdna, o grįžtant į tėviškę, tą pati kelionė blogu keliu teikė vien ma­ li