ATILIJAS GAUDIJAS SACHAROS CIVILIZACIJOS DEŠIMT TŪKSTANČIŲ METŲ ISTORIJOS, KULTŪROS IR PREKYBOS Iš rusų kalbos vertė ALGIMANTAS KINDERYS ir BANIUTĖ MEDEKŠAITE VILNIUS „MOKSLAS" 19ai 91(46) Ga 521 Rusiškojo leidimo atsakingasis redaktorius ir pratarmės autorius D. OLDEROGĖ Gaudijas A. Ga521 Sacharos civilizacijos: Dešimt tūkstančių metų istorijos, kul­ tūros ir prekybos / Rus. leid. ats. red. ir pratarmės [p. 3—6] aut. D. Olderogė.— V.: Mokslas, 1981.— 136 p., iliustr., žemei.— Kul­ tūrų pėdsakais). Bibliogr.: p. 135-136 ir nuorodos pastabose, p. 133-134. Garsus Afrikos tyrinėtojas, žurnalistas ir visuomenės veikėjas A. Gaudijas knygoje pa­ rodo daugiaamžę Sacharos tautų istoriją mūsų laikais Afrikoje vykstančių kitimų aspektu. Autorius daug dėmesio skiria įvairių tuaregų genčių ir kai kurių etninių grupių — pietų Alžyro berberų, Adraro maurų ir kt.— aprašymui, supažindina su naujausiais Sacharos ra­ diniais. Skiriama istorijos bei kultūros tyrinėtojams ir mėgėjams. 91(U6) 0504010000 © rjiaBHan peAaKUHH boctohhoh jiHTepaTypti 10602—227 H3AaiejibCTBa «HayKa», 1977 G M854(08)—8113—80 © Vertimas į lietuvių kalbą, leidykla „Mokslas", 1981 PRATARMĖ Kad įvertintume šios knygos reikšmę, iš pat pradžių turime žinoti, kad jos autorius Atilijas Gaudijas pirmučiausia yra žurnalistas, visuo­ menės veikėjas, rimtą gyvenimo mokyklą išėjęs žmogus. Jis gimė Vero­ noje 1930 m., bet jam dar teko dalyvauti Pasipriešinimo judėjime, Lom­ bardijoje veikusiuose būriuose. Jis kovėsi su vokiečių ir italų fašistais. Maki būriai pagarsėjo daugeliu sėkmingų operacijų prieš okupantus. 1945 m. gegužės pirmąją, kapituliavus Milano vokiečių komendantui, keturiolikmečiam paaugliui buvo suteikta garbė Nacionalinio išsivada­ vimo tribūnoje Milano aikštėje atstovauti Pasipriešinimo judėjimui ir pasakyti kalbą šimtams tūkstančių susirinkusiųjų. Gaudiįo kalba sukėlė entuziazmą, jaunąjį oratorių nešiojo ant rankų. Jau tris kartus kalintas kaip antifašistas, apdovanotas koviniais ordinais, jis organizavo Italijos jaunimą, dalyvavo įvairiose visuomeninėse komisijose ir konferencijose. Visa tai netrukdė jam siekti mokslo. Paryžiuje jis mokėsi Gyvųjų Rytų kalbų mokykloje pas įžymųjį berberologą — Siaurės Afrikos tautų kalbų mokovą — Renė Basė ir gerai išstudijavo arabų šalių istoriją bei kultūrą. A. Gaudijas labai domėjosi Magribo gyventojų kultūra ir buitimi. Jis ne kartą yra buvęs Arabų Rytuose ir net dalyvavęs Egipto, Jemeno, Al­ žyro, Maroko, Libijos ir Eritrėjos politiniuose įvykiuose. 1962 m. Pary­ žiuje A. Gaudijas buvo tapęs oasininkų užpuolimo auka. Aktyviai dalyvaudamas arabų šalių nacionalinio išsivadavimo judė­ jime, jis asmeniškai pažinojo daugelį politinių veikėjų, tarp jų Džava- charlalą Neru, Gamalį Abdelį Naserą, Patrį Lumumbą, Amilkarą Kabralą, Eduardą Mondlanę ir kitus. Atilijas Gaudijas buvo pažįstamas su Če Gevara, vertė į prancūzų kalbą Fidelio Kastro kalbas, organizavo italų komitetą Angolos išsivada­ vimo liaudies judėjimui remti. Politinė A. Gaudijo veikla tokia įvairi ir plati, kad išsamiai apibūdinti jos čia neįmanoma. 'Vis dėlto jis kone kasmet išleisdavo solidų veikalą. Jų temos labai įvairios. Pavyzdžiui, 1955 m. išėjo knyga „Marko Polo pėdomis", kurią parašyti paskatino Florencijos visuomeninių organizacijų delegacijos ke­ lionė įžymaus keliautojo Marko Polo 700 metų jubiliejaus proga. 1956 m. jis išleidžia knygą „Užmirštųjų salų ieškojimas". Joje apra­ šo Kanarų salų gyventojų kovą su ispanais XVI a. 1957 m. išeina naujas jo darbas ,,Islamo moterų revoliucija". 1960 m. išleidžia knygą „Afrikiečių Sachara", 1967 m.— „Sacharos civilizacijos". 3 1968 m. — ,,Sacharos tautų gyvenimas", 1970 m. — „Etruskai", 1971 m.— „Berberai11, 1975 m. — ,,Ispanijos Sachara — vieno kolonijinio mito pa­ baiga Toks, žinoma, dar nepilnas, A. Gaudijo publikacijų sąrašas l. Būdamas gyvo, pastabaus proto ir atidus dabartiniams pasaulio įvy­ kiams, A. Gaudijas pažvelgė į šioje knygoje aprašomą Siaurės Afrikos istoriją kitaip, negu būtų padarąs profesionalas istorikas arabistas ar kla­ sikinės arabų literatūros žinovas. Praktinė pažintis su dabartiniu arabų šalių nacionalinio išsivadavi­ mo judėjimu, dalyvavimas visuomeniniame gyvenime, asmeniški kontak­ tai su mūsų laikų politiniais veikėjais turėjo įtakos autoriaus pažiūroms į Sacharos ir jos tautų istoriją. Į pasakojimą apie paleolito įrankius, neolito uolų piešinius, dabarti­ nių Sacharos klajoklių patriarchalinę buitį įterpta skirsnių, rodančių mūsų laikais Afrikoje vykstančius pakitimus. Vaizduodamas tuaregų buitį, senovinius jų papročius ir apdarą, tamsius apdangalus lisamus, kuriais vyrai muturiuoja veidą, ginklus (o tuaregai niekad nesiskiria nei su savo kardais takubomis, nei su ietimis, nei su durklais, nešiojamais ant kairio­ sios rankos), autorius čia pat rašo apie naftos versloves tuaregų žemėse ii apie iš pagrindų pakitusią gyvenseną. Šiuolaikinei Afrikai būdingas senovinių papročių ir naujos technikos derinys stebina kiekvieną akylą stebėtoją. Atsimenu atsitikimą, kai Bureme lipome į mažą lėktuvą, į kurį var­ giai tilpo paštas ir keletas keleivių. Su mumis skridęs tuaregas reikalavo, kad lakūnas imtų į lėktuvą ir jo ietį. Keleivių ir bagažo „salonas" buvo toks mažas, kad ilga ietis netilpo. Lakūnas turėjo atidaryti savo kabinos duris, nes tuaregas griežtai atsisakė palikti ginklą. Tombuktaus gatvėse mačiau ilgą eilę tuaregų, pasirėmusių ietimis, apsisupusių savo plačiais drabužiais, apsimuturiavusių veidus ir stovin­ čių prie vaistinės „ruspirino", t. y. „rusiško aspirino", jų nuomone, ge­ riausio vaisto nuo visokiausių ligų. Kardai, ietys, lėktuvai ir automabiliai — įprastas dabartinės Afrikos vaizdas. Net Kairo gatvėse iki šiol tarp įvairiausių markių automobilių neskubėdami žingsniuoja kupranugariai, o asiliukai ristele traukia veži­ mėlius. Tuaregai — buvę karavanų plėšikai, Nigerio slėnio žemdirbių siau­ bas,— dabar dirba naftos bazių sargais, pagalbiniais transporto kęntorų ir sandėlių darbininkais. Taigi skaitytojui pateikiamoje knygoje ,,Sacharos civilizacijos" nebus nuosekliai išdėstytos Sacharos ir joje gyvenančių tautų istorijos. Bet už­ tat skaitytojas sužinos apie naujausius Sacharos radinius, apie tai, kad Sachara kadaise buvo ištisai apaugusi augalija ir joje iš pradžių gyveno medžiotojų gentys, o paskui atsirado gyvulių augintojai. Nuo II tūkstant­ mečio prieš mūsų erą Sacharos klimatas ima kisti: darosi karštas. Yra ži­ noma, kad maždaug I amžiaus prieš mūsų erą viduryje Sachara įgauna 4 dabartinės išvaizdos bruožų. Autorius pasakoja apie mįslingą garamantų tautą, tapatina ją su dabartiniais tuaregais, manydamas juos esant gara­ mantų palikuonimis. Visa tai aprašoma labai gyvai, su daugybe buitinių smulkmenų. Autorius yra daugelį kartų dalyvavęs kasinėjimuose, pats vadovavęs vienai Sacharos ekspedicijai, ieškojusiai uolų piešinių. Ka­ dangi buvo pažįstamas su Italijos ir Prancūzijos archeologais, tai galėjo išnagrinėti naujausius jų darbus. Tačiau knygoje yra nemaža ir ginčytinų teiginių, kurie netiktų gry­ nam mokslo veikalui. Pavyzdžiui, per drąsus garamantų tapatinimas su tuaregais tebėra neįrodytas. Autorius nepasako, kad kiti tyrinėtojai gara- mantus siejo su dabartinės Libijos pietų tautomis — tibais ir tedais (nors tai irgi abejotina). Kiek skubotas išvadas autorius daro ir aprašydamas Pietų Maroko judėjų vaidmenį. Jis pasikliauja tradicine nuomone, kad judėjų bendruo­ menės čia atsiradusios po to, kai 70 mūsų eros metais Titas sugriovė Je­ ruzalę. Tačiau negalima tapatinti I mūsų eros amžiuje iš Palestinos išsi­ kėlusių judėjų genčių paplitimo istorijos su istorija tų judėjų bendruo­ menių, kurios buvo išvarytos iš Ispanijos per rekonkistą. Be to, visai galimas daiktas, kad judėjų tikybos etninių grupių kilmė neturi nieko bendra su Palestinos judėjais. Pavyzdžiui, Etiopijos kalnuose gyvenanti ialašų tauta, ilgai laikyta viena žydų tautos atšakų, iš tikrųjų paaiškėjo esanti judaizmą priėmusi vietos gyventojų grupė. Apskritai Vakarų Af­ rikos judėjų vaidmuo ir reikšmė dažnai perdedama. Pavyzdžiui, Vakarų Sudano šalių tyrinėtojo prancūzų istoriko E. Delafoso darbai, kuriuose itin didelė reikšmė Vakarų Afrikos istorijai teikiama išeiviams iš Sirijos ir Palestinos, buvo rimtai kritikuojami. Šiaip šis klausimas nepaprastai įdomusf ir jį reikia toliau atsidėjus tirti. Atilijo Gaudijo knygoje žurnalistas nusveria mokslininką. Dažnai, pernelyg laisvai pasakodamas, jis padaro paviršutiniškų išvadų. Pavyz­ džiui, santykius tarp berberų ir arabų jis suvokia kaip subtilių ir mokytų ateivių, t. y. arabų, susidūrimą su atsilikusiais gyvulių augintojais berbe­ rais. Tai labai ginčytinas teiginys. Nepasakytum, kad arabų gentys beni sulaimai ir chilaliai būtų buvę subtilūs ir mokyti. Jie viesulu perlėkė per didelės kultūros Egipto sritis griaudami ir naikindami. Musulmonų kultū­ ros subtilumas atsirado ne iš vienų arabų, bet ir iš jų nugalėtų didelės kultūros šalių — Egipto, Irano, Mesopotamijos ir Sirijos — gyventojų kultūrinės veiklos. Iš esmės klaidingas ir autoriaus charidžizmo reikšmės vertinimas. A. Gaudijas rašo: „Tarp Sacharos arabų ir berberų dažnai kildavo rimtų religinių vaidų, ir toji nesantaika, ne kartą skaldžiusi musulmonų pasau­ lį, padėjo atsirasti eretikų bei atskalūnų sektoms, kurių svarbiausia chari- džizmas" (p. 101). Per Vokietijos valstiečių karus, per albigiečių sukilimus ir daugelį kitų nacionalinių judėjimų religinis apvalkalas dažnai uždengdavo esmę: engiamų gyventojų kovą su bažnyčia ir feodalais. Taip ir charidžizmas Siaurės Afrikoje ir kitos panašios į jį sektos buvo berberų kova su už­ 5 kariautojais. Autorius išleido iš akių socialinę religinių judėjimų esmę, teįžvelgė čia tik religinius vaidus. Paviršutiniškai aiškinama ir genčių struktūra. Jos, pasak A. Gaudiįo, esančios tokio pat pobūdžio, kaip ir patriarchalinės šeimos, o tai, žinoma, netiesa. Čia nebūtina minėti kitas klaideles, autoriaus padarytas šioje įdomiai ir gyvai parašytoje knygoje. Reikia tik pasidžiaugti, kad ją galės perskai­ tyti daugybė tarybinių skaitytojų. Svarbiausią savo darbo tikslą — paro­ dyti daugiaamžę Sacharos tautų istoriją mūsų laikais Afrikoje vykstančių kitimų aspektu — autorius A. Gaudiįas pasiekė. D. OLDEROGĖ ĮŽANGA Į šiaurę ir į pietus nuo Sacharos esančių šalių ekonominių ir preky­ binių santykių vystymas yra vienas svarbiausių nepriklausomųjų valsty­ bių tikslų. Didžioji dykuma, taip ilgai jas skyrusi, dabar jungia vieną su kita. Dabartinė Sachara — tai ne tik nafta ar geležies rūda, tai pirmučiau­ sia žmonės, dirbantys ir gyvenantys sekinančiame klimate, labai sunkio­ mis sąlygomis. Tarp jų ir kilnieji*tuaregai, ir išdidieji maurai, ir narsieji regeibatai, ir svetingieji šambai, ir Sufo darbo žmonės. Visi jie — laisvi žmonės, pripažįstantys tik vieną sieną — dangų. Tokių žodžių, kaip „ne­ priklausomybė" ir „nacija", reikšmė jiems dar ne visai suprantama. Jiems nepadarė įtakos netikėtas naftos atradimas, bet ir jie nori gyventi geriau. Jaunų valstybių vyriausybėms yra iškilęs uždavinys — įveikti ekonominį uždarumą, badą, vandens stoką. L. Kebotas-Brigsas darbe „Dabartinės Sacharos dykumos rasės" socia­ linę ir ekonominę tuaregų padėtį lygina su griūvančiu pastatu, jo žodžiai tarsi šaukia pagalbos. „Tuaregų eknomika,— rašo jis,— buvo paremta penkiais šulais: vidu­ rinis — klajoklinė gyvulininkystė, o keturi kampiniai — pajamos iš žem­ dirbystės, prekybos, grobimo, mokesčiai už globą ir leidimą keliauti per jų žemę. Du paskutiniai buvo nuversti po europiečių nukariavimo, o tre­ čiasis — prekyba — pasviro; taigi stogas įkrito trijose vietose. Visas pastatas sugriuvęs, o tai rodo, kad tūkstančių metų kultūrai gresia pražūtis, kad kartu su ta tauta, kuri jaučiasi pasmerkta, išnyks ir jos tradicinė gyvensena“. Tokių visai žmonijai priklausančio turto nuostolių ir reikia išvengti. 1964 m. pavasarį Suvienytųjų Nacijų Organizacijos Afrikos ekono­ minė komisija sušaukė Alžyre sesiją, kurioje dalyvavo vienuolikos Sa­ charos valstybių atstovai (Alžyro, Aukštutinės Voltos, Čado, Egipto Ara­ bų Respublikos, Kamerūno, Malio, Maroko, Mauritanijos, Nigerijos, Ni­ gerio, Tuniso). Pirmą kartą buvo svarstomas visapusiškas Sacharos ekonomikos vystymas. Po šešių mėnesių buvo įsteigtas Koordinacinis transsacharinių ryšių vystymo komitetas, į kurį įėjo Alžyro, Nigerio ir Tuniso atstovai. 1965 m. gruodžio 15 Komitetas oficialiai paskelbė, kad yra parengęs projektą nutiesti kelią, jungiantį Siaurės Afriką su Nigeriu. Jis eis per 7 dykumą ir keliose vietose turės atšakas, vedančias į Siaurės vakarų Af­ rikos pakraščius. Tą pranešimą visi sutiko su pritarimu — ir vyriausybiniai sluoksniai, ir ekspertai tų šalių, kurioms Sacharos kelių tinklo tiesimas nuo Vidur­ žemio jūros iki Centrinės Afrikos žada viliojančias politines ir ekonomi­ nes perspektyvas. Pažymėtina, kad praeityje tos šalys klestėjo tik dėl to, kad karavanų keliais, jungiančiais priešingus Sacharos kraštus, buvo gabenami krovi­ niai, vyko prekyba. Taigi projektas atitinka Sacharos teritoriją užimančių šalių nacionalinį prestižą ir teikia vilties atgauti buvusią didybę. Joms projektas — tai sėkmingų prekybos ryšių atgaivinimas naujosios Afri­ kos interesais. Projektas, ilgai buvęs tik daugelio tomų medžiagos rinkinys, pava­ dintas „Viduržemio jūra — Nigeris", pagaliau turėjo būti pradėtas vyk­ dyti, pabaigus paskutinius SNO Ekonominės komisijos ir Koordinacinio komiteto darbus. Alžyre susirinkę Afrikos valstybių atstovai nagrinėjo galimybes nu­ tiesti kelią, kuris jungtų Šiaurės Afriką su Vakarų ir Centrine Afrika. Be to, sėkmingos buvo Libijos ir Čado derybos, per kurias tartasi pabaigti tiesti per Sacharą liniją Tripolis—Fort Lamis (dabar Ndžamena.— Red. past.). Sureguliavus santykius Vakarų Sacharoje tarp Alžyro, Maroko, Mau­ ritanijos ir Ispanijos, buvo ketinama atnaujinti karavanų kelią Sen Lu- jis—Agadyras, nutiesti Tindufo—Kolon Bešaro šaką, kuri sujungtų Port Etjeno (dabar Nuadibus.— Red. past.) — Port Guro (dabar Idžilis.— Red. past.) geležinkelio pradžią su Kenadzos (dabar Abadla.— Red. past.) — 8