LIETUVOS KULTŪROS TYRIMŲ INSTITUTAS Pillé Veljataga LIETUVOS. ESTETINE MINTIS XIX a. pabaigoje - XX a, pirmoje pusėje Meno tautiškumas ir visuomeniškumas VILNIUS UDK 7.01(474.5)(091) Ve-101 PILLĖ VELJATAGA LIETUVOS ESTETINĖ MINTIS XIX a. pabaigoje - XX a. pirmoje pusėje Meno tautiškumas ir visuomeniškumas Lietuvos mokslo taryba Monografijos leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal Nacionalinę lituanistikos plėtros 2009-2015 metų programą (projekto sut. N r. LIT-4-41) Recenzentai: PROF. HABIL. DR. JUOZAS MUREIKA DR. GYTIS VA1TKŪNAS Leidinys rekomenduotas spaudai LIETUVOS KULTŪROS TYRIMŲ INSTITUTO MOKSLO TARYBOS Viršelyje - Sergei Prokudin-Gorskij nuotrauka (1912 m.). ISBN 978-9955-868-38*5 6 Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011 © Pilie Veljataga, 2011 © Viršelio dizainas, Jokūbas Jacovskis, 2011 TURINYS Pratarmė.............................................................................8 I skyrius. ĮSIPAREIGOJIMAI TAUTAI i. Aušros pažadinti................................................................................16 z. Naujovių link................................................................40 3. Savitumo link................................................................73 II skyrius. NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS 1. Meniškumo reikalavimai..........................................92 2. Apie meno esmę ir ribas.........................................104 3. Komunikacijos trukdžiai.........................................122 III skyrius. KULTŪRĖJANTI VISUOMENĖ 1. Epochos ženklai..........................................................144 2. Šiuolaikiško meno keliai.........................................158 3. Menas tautinės kultūros projektuose . . . . 181 Pabaiga..........................................................................197 Reziumė (anglų k . ) ....................................................199 Asmenvardžių rodyklė...............................................213 Skiriu Mamos, dailininkės Tiju-Ene Vaivadienės, atminimui PRATARME Šios monografijos autorės ilgamečių tyrinėjimų sritis yra XIX-XX amžių san­ dūros ir tarpukario Lietuvos estetinė mintis. Terminas „estetinė mintis“ dažnai vartojamas turint omenyje kurio nors laikotarpio estetikos palikimo visumą bei kalbant apie tyrimų lauką, kuriame svaresnis vaidmuo tenka ne filosofinei estetikai (profesionaliajai estetikai kaip filosofijos disciplinai), bet menotyrinei estetikai- estetikos šakai, pagal paskirti1T tematiką artimai meno filosofijai ir menotyrai, kurios glaudus „ryšys su meno kūrybos ir suvokimo aktualijomis įgalina greičiau ir tiksliau pajusti naujų estetikos idėjų gimimą ir jų teorinės ref­ leksijos būtinumą arba paskatas naujai interpretuoti esamas teorines nuostatas, kurios jau nebepadeda suprasti pasikeitusiosmeno praktikos“1. Sociokultūrinė situacija Lietuvoje lėmė, kad „estetinės minties raidai susidarė palankiausios sąlygos rutuliotis menotyrinės estetikos linkme“2. Profesionaliosios filosofijos ir estetikos nunykimas carinei valdžiai uždarius Vilniaus universitetą, labai sunkios (lyginant su kitomis Rytų Europos šalimis) lietuviškosios raštijos gyvavimo sąlygos spaudos draudimo metais, su etniniu lietuviškumu ir LDK piliečio tapatybe susijusios nacionalizmo kolizijos, vedusios į aukštesniųjų luomų kultūros tradicijos atmetimą kaip svetimos, - tai aplinky­ bės, dėl kurių estetinė mintis buvo glaudžiai susijusi su tautinio atgimimo kul- 1 Nesileidžiant į sąvokų „filosofinė estetika“, „meno filosofija“ ir „menotyrinė estetika“ turinio bei tarpusavio ribų aiškinimą, pakaktų pažymėti, jog menotyrinė estetika, kuri suteikia empi­ rinės medžiagos meno filosofijai bei grynai teorinio pobūdžio estetikai, turi savus uždavinius ir jos negalima laikyti tik „žemesne estetikos raidos pakopa“. Žr. Mureika}. Menotyrinė este­ tika. Estetikos enciklopedija / Antanas Andrijauskas, Jūratė Černevičiūtė, Algirdas Gaižutis... [et ai.]; sudarytojas Juozas Mureika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010, p. 421-422. 1 Mureika J. Estetika Lietuvoje. Estetikos enciklopedija, p. 137. 8 PRATARMĖ turinės veikios uždaviniais. Į klausimą, ką turėtų daryti besidarbuojantys tautos ir jos kultūros (ji laikyta tautos gyvybingumo pamatine apraiška) labui, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo atsakoma kitaip nei anksčiau, bet klausiama buvo to paties. Ir Lietuvos Respublikos laikais visoms intelektinėms pajėgoms rūpėjo apsvarstyti nacionalinės kultūros ir matomiausios jos dalies - meno - kūrimo teorinius pagrindus. Menininkas, meno teoretikas, istorikas ir kritikas (dažnai vienas asmuo) savajam požiūriui į tai, ko reikia ar nereikia Lietuvos menui, pagrįsti pasiremdavo su viena ar kita europinės estetikos kryptimi sietina esietiškumo (grožio) būties, meno prigimties, specifikos bei funkcijų traktuote3, bet nuodugnesnis šių fundamentalių estetikos temų tyrimas neatsidurdavo arba tik retkarčiais atsidurdavo jo mokslinių interesų centre. 1$ įsipareigojimo nacionalinei kultūrai, kurią, anot kultūros filosofo Stasio Šalkauskio, lietuviams privalu kurti „vajaus tvarka“ (L y. pagreitintai), kylantis poreikis programiškai orientuoti meną bei reflektuoti tai, kas meno procese jau vyksta, stiprino pragmatinį Lietuvos estetinės minties diskurso kryptingumą bei menotyrinės estetikos plėtotę. Filosofinė estetika per nepriklausomybės dvidešimtmetį nespėjo labiau įsibėgėti, ji gyvavo Universiteto Teologijos-fi­ losofijos ir Humanitarinių mokslų fakultetuose skaitytų akademinių kursų * XX a. pradžioje ir viduryje Europos estetikoje vyravo trys meno teoriją kryptys - ekspresinės, formalistinės, estetinės teorijos (The Oxford Handbook of Aesthetics. Edited by Jerrold Levinson. Oxford University Press, p. 138). Iš romantizmo kilusios ekspresinės teorijos meną supranta kaip menininko santykio su pasauliu išraišką, dažniausiai kaip „emocinę saviraišką", pagrindinis meno kūrinio komponentas joms yra ekspresinis turinys, o „kiti kūrinio komponentai reikšmingi kaip emocijų išraiškos (jos galimumo, sėkmingumo) sąlygos". Formalistinės teorijos priešpriešina formą ir vaizdavimą, „meno specifiką sieja su jo kūrinių formos ypatingumu“: „gryna forma“ yra vienintelis (o ne pagrindinis) estetinio vertingumo šaltinis, semantinis ar ekspresinis turinys laikomas ne šalutiniu (papildomu) meno kūrinio vertingumu, bet nereikšmingu kūriniui kaip meno reiškiniui dalyku. Estetinėse teorijose meno kūriniai apibrėžiami kaip žmogaus veiklos produktai, kurių pagrindinė ir specifinė funkcija yra teikti estetinį patyrimą. Tai patyrimas, kurį teikia meno kūrinių ar kitų objektų stebėjimas su estetine nuostata, o jos ypatingumas siejamas su stebėjimo nesuinteresuotumu, savitiksliškumu. Estetinių teorijų meno apibrėžimuose nėra išskiriamas vienas kuris meno kūrinio komponentas (ekspresinis ar semantinis turinys, ar forma): meno kūrinių specifinis reikšmingumas siejamas su visais galimais komponentais ir savybėmis, t. y. su jų teikiamu estetiniu patyrimu“ (Katalynas A. Meno ribų problema. Athena: Filosofijos studijos, 2006, Nr. 1, p. 184-18$, 187-188). 9 PRATARMĖ pavidalu, o jos sklaida mokslo bendruomenei skirtuose arba platesnį skaitytojų ratą turinčiuose leidiniuose buvo neintensyvi. Lietuvos estetinės minties palikimas, būdamas susijęs su dailėtyrininkų, literatūrologų, kultūrologų tyrinėjimų objektais, yra patekęs į šių mokslo sričių akiratį ir vienu ar kitu aspektu paliečiamas daugelyje monografijų bei straipsnių, kuriuos publikavo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Vilniaus universitetas, Vilniaus dailės akademija, Vytauto Didžiojo universitetas. Pažymėtina, kad pastaruoju metu nepasirodė XIX-XX a. sandūros ir tarpukario laikotarpio fundamentalesnių estetikos istorijos studijų, turime tik prieš kelis dešimtmečius išleistas monografijas. Pirmoji jų - Maskvoje 1972 m. rusų kalba išleista Gyčio Vaitkūno Estetinės minties raidos Lietuvoje apybraiža. Lietuva besidominčio skaitytojo poreikius tenkino platus sociokultūrinis kontekstas: apybraiža pradedama ikikrikščio­ niškąja religija ir mitologija, pristatoma LDK istorija bei meninė kultūra. Dide­ lė knygos dalis skirta svariausiam Lietuvos estetikos istorijos tarpsniui - este­ tikai Vilniaus universitete. Ideologinio apdairumo ir Ezopo kalbos pareikalavo carinės okupacijos, nacionalinio atgimimo socialinių ir kultūros procesų apta­ rimas. XIX a. pabaigos - XX a. pradžios ir tarpukario estetinei minčiai skirta maždaug pusė monografijos. Autoriui teko taikytis prie privalomų marksistinės estetikos postulatų - prie klasinės meno prigimties ir „nacionalinės specifikos“ sampratos, kurioje meno tautinis savitumas reiškia ne vien rėmimąsi liaudies kūrybos tradicija, bet ir „liaudies“ kaip progresyvios klasės interesų išreiškimą; prie realizmo pažangumo ir nerealistinių krypčių reakcingumo teigimo, prie realizmo teorijos ir praktikos raidos nuo „kritinio realizmo“ į „socialistinį realizmą“. Tirdamas estetinės minties raidoje svarbiausias nacionalinės kultū­ ros formavimosi, meninės kūrybos specifikos temas Vaitkūnas daug dėmesio skyrė estetinės minties pasaulėžiūriniams veiksniams, realizmo teorijos plėtotei socialdemokratinės ir marksistinės pakraipų atstovų pažiūrose. Naudodamas formuluotes apie „supaprastintą“ realistinio (tikroviškumo, mimetiškumo prasme) vaizdavimo traktuotę, sietiną su retrogradiško meno ir meno teorijos 10 PRATARMĖ palaikymu ir, kita vertus, „gilų“, kūrybišką realizmo principų supratimą, kny­ gos autorius apeidavo draudimą pozityviai vertinti modernizmo vaidmenį formuojant nacionalinę mokyklą. 1981 m. pasirodė Juozo Mureikos Lietuvių materialistinė estetika 1900-1940. Autorius rėmėsi požiūriu, jog materializmo estetikoje nustatymo kriterijus yra materialistinis estetinės sąmonės supratimas, apie kurį dažnai tenka spręsti pagal metodologinių nuostatų taikymo meno kritikoje rezultatus. Metodo­ loginio tyrinėjimų aspekto pasirinkimas aiškinamas lietuvių materialistinės estetikos atstovų dėmesiu metodologiniams klausimams (jie keliami siekiant suteikti metodologinius pagrindus meno kritikai) ir svarstant pačios estetikos kaip filosofinės disciplinos statusą, jos pagrindimą filosofine bei socialine me­ todologija. Medžiaga nagrinėjama diachroniškai, knygą sudaro trys skyriai: „Socialinės ir teorinės kultūros problemos“, „Meno ir visuomenės santykis“, „Meno kūrybos problemos“. Skaitytojas glaustai supažindinamas su visos lietuvių estetinės minties tematika - nacionalinės kultūros kūrimo, meno tautinio savitumo paieškų keliais, su S. Šalkauskio, A. Maceinos kultūros koncepcijomis. Meno prigimties ir specifikos, meno visuomeninio vaidmens klausimams skirtuose poskyriuose materialistinės estetikos kontekstą sudaro daugelio lietuvių estetikos atstovų pažiūros. Didžiąją monografijos dalį su­ daro iškiliausiomis lietuvių materialistinės estetikos figūromis laikytų Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, reprezentavusio brandžią marksistinę metodologiją literatūros kritikos bei istorijos srityse, ir akademinės filosofinės estetikos problematiką nagrinėjusio Vosyliaus Sezemano (Sezemano filosofijos ir es­ tetikos susiejimas su fenomenologija tais laikais reikštų būtinybę kritikuoti jį kaip idealistinės filosofijos stovyklos atstovą, o priskyrus jį materialistinės estetikos demokratinei pakraipai, buvo galima apeiti ideologinės konjunktūros reikalavimus) pažiūrų tyrimas. Taip pat nagrinėjamas Jono Biliūno, Igno Šla­ pelio (iki tol lituanistikoje beveik netirto), Kosto Korsako įnašai į vieno ar kito materialistinės estetikos teminio aspekto plėtotę. Nagrinėdamas materialistinės estetikos raidą marksistine linkme autorius nurodė, jog pažangios socialinės PRATARMĖ 11 pažiūros neapsaugodavo nuo supaprastinto estetikos klausimų sprendimo, ir kritikuotinų silpnybių priežastimi laikė marksizmo „filosofinės ir socialinės metodologijos vieningumo“ pažeidimą. Alfonso Andriuškevičiaus knygoje Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1900- 1940 (1989 m.) tyrinėjama didžiausią lietuvos estetinės minties palikimo dalį sudaranti idealistinė estetika - imtasi „atitaisyti pažeistą pusiausvyrą ir prisidėti prie išsamesnio 1918-1940 m. Lietuvos estetinės minties vaizdo sukūrimo.“ Idealistinei estetikai priskyrus autorius, kurių pažiūros fundamentaliais estetikos klausimais remiasi idealistinėmis būties bei žmogaus koncepcijomis, Andriuške­ vičius pasirinko nagrinėti teoriniu solidumu arba įnašo į lietuvių estetiką svarba pasižymėjusių asmenybių pažiūras4. Knygos struktūra atitinka lietuvių idealis­ tinės estetikos, kurios žymiausi atstovai buvo susiję su neoscholastine filosofija, problematiką: pirmame skyriuje nagrinėjama grožio problema, didesnę knygos dalį sudarančiame antrame - meno problema. Lietuvių idealistinei estetikai būdinga objektyvistinė grožio samprata, kaip parodo tyrinėtojas, evoliucionavo nuo radikalaus į nuosaikų objektyvizmą. Prieinama prie išvados, kad objek- tyvistinis požiūris į grožį, neistoriška grožio samprata susiaurino estetiškumo sritį. Skyriuje „Meno problema“ nagrinėjamas meno specifikos ir santykių su kitomis kultūros sritimis klausimas. Meno specifikos sampratos pagal meninės kūrybos kilmės, principų ir tikslo aiškinimą klasifikuojamos į ontologistinę ir antropologistinę tendencijas. Ontologistų (Adomas Jakštas, Šalkauskis, iš dalies ir Juozapas Albinas Herbačiauskas, kurio estetinės pažiūros iki tol nebuvo profe­ sionaliai tyrinėtos) privalumai, anot Andriuškevičiaus, buvo estetikos filosofinio statuso palaikymas, pastangos sieti meno problemų ir bendresnių filosofinių klausimų sprendimus. Kita vertus, tyrinėtojas pastebi, jog pasirinktoji būties schema „besąlygiškai nelėmė daugelio konkretesnių meno specifikos problemos aiškinimo aspektų“ - čia įtakos turėjo ideologinės nuostatos ir estetinis skonis. Antropologistinės tendencijos, kurioje teoretizuojama daugiau remiantis meno praktika, atstovų (Vincas Mykolaitis-Putinas, Julijonas Lindė-Dobilas, Juozas A Andriuškevičius A. Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1918-1940. Vilnius: Mintis, 1989, p. 4. 12 PRATARMĖ Keliuolis, Jonas Grinius), kurie meno specifikos aiškinimą siejo su žmogaus prigimtimi ir tikslais, įnašu į lietuvių estetiką laikomas modernesnių Europos estetikos idėjų (meno kaip intuityvaus pažinimo, meno kaip ekspresijos, es- tetiskumo priklausomybės nuo subjekto) įtraukimas į lietuviškąjį kontekstą. Pasak tyrinėtojo, sprendžiant meno tautiškumo klausimą, meną kaip saviraišką arba kaip speciiinį pažinimą traktavusiems antropologistams pavyko pagrįsčiau argumentuoti nacionalinių vertybių reikšmę mene nei ontologistams, besiva­ dovavusiems neistoriška grožio mene traktuote5. Šios knygos autorė chronologiškai ilgo Lietuvos estetinės minties raidos laikotarpio nagrinėjimui pasirinko du teminius centrus - meno tautiškumą ir meno visuomeniškumą. Aplink juos paranku struktūruoti skirtinguose este­ tinės minties diskursuose (meno teorijoje, kritikoje, publicistikoje, eseistikoje ir meno filosofijoje) plėtotus minėtos tematikos klausimus. Klausimų apie meno uždavinius ugdant tautinę savimonę bei meną kaip tautinių vertybių komunikavimo būdą, apie meno tautinio savitumo prigimtį bei nacionalinio meno kūrimo teorines gaires svarbą lėmė tautinio sąmoningumo formavimasis6. Meno visuomeniškumo tematikos - su meno esmės samprata susijusio7 kūrinio meninio vertingumo ryšio su ideologiniu, doroviniu, religiniu, patriotiniu, L y. vadinamuoju visuomeniniu vertingumu aiškinimo - aktualumas kilo iš nacionalinio meno brendimo, jo raidos tendencijų projektavimo, meno kūri­ nio funkcionavimo visuomenėje aptarimo poreikių. Taigi meno tautiškumo $ Ten pat, p. 125,134. * Tautinei savimonei budinga konceptualizuojanti refleksija, Ši savimonė „skleidžiasi kultūros ir mokslo - literatūros, filosofijos, istoriografijos ir kitų humanitarinių mokslų, iš dalies religijos - raiškos būdais“ ir galima „kalbėti apie siauresnes, „dalines“ savimonės, kurios tautinj tapatumą artikuliuoja specifiniais, socialiniais, kultūriniais, religiniais, politiniais aspektais, kurie nebūtinai harmoningai dera tarpusavyje“. Kuzmickas B. Tautos tapatumo savimonė. Lietuvių savimonės bruožai. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2009, p. 28. 7 Požiūris i meno esmę sąlygoja „meno funkcijų, [...] meno kaip vertybės, gero (vertingo) ir prasto meno skyrimo, meno grynumo ir negrynumo (gryno estetinio ir kitokio vertingumo), meno įvairovės (jo šakų, srovių, stilių, žanrų lygiavertiškumo ar nelygiavertiškumo) meno ir ekstrameninės tikrovės (jų sąsajos ir priešybės) ir kt. - aiškinimo kryptingumą“ (Katalynas A. Meno ribų problema. Athena: Filosofijos studijos, 2006, Nr. 1, p. 181). 13 PRATARMĖ