V Y T A U T A S Ž A L Y S Lietuvos diplomatijos istorija 1925-1940 metais II TOMAS ANTROJI DALIS edukSSpgija Vilnius, 2012 UDK 327(474.5X091) Ža39 Knygos parengimą ir leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal NACIONALINĘ LITUANISTIKOS PLĖTROS 2009-2015 METŲ PROGRAMĄ (sutarties Nr. LIT-2-6 ir Nr. LIT-5-34) Recenzentai prof. dr. Zenonas Butkus (Vilniaus universitetas) prof. dr. Juozas Skirius (Lietuvos edukologijos universitetas) ISBN 978-9955-20-802-0 © Vytautas Žalys, 2012 © Lietuvos istorijos institutas, 2012 Skiriu šią knygą savo mamai Eugenijai ir žmonai Jūratei 5 Turinys Pratarmė ............................................................................................................... 11 I. „ŽENEVOS KOMPROMISAS“ IR JO UŽKULISIAI .................. 17 1.1. Lietuvių diplomatijos keliai ir klystkeliai Tautų Sąjungos XI sesijos išvakarėse ......................................................................................................... 17 1.2. Keista politika .................................................................................................. 22 1.3. Ar Hansas Morahtas buvo užmigdęs lietuvių budrumą saldžiais žodžiais, arba kaip paaiškinti olimpinę Dovo Zauniaus ramybę? ................ 31 1.4. Antrasis Klaipėdos seimelio narių skundas Tautų Sąjungos Tarybai........... 38 1.5. Pirmasis Lietuvos ir Vokietijos delegacijų derybų raundas: ar galimi mainai - gubernatorius už generalinį konsulą? ............................................. 41 1.6. Diskusijos Taryboje procedūros klausimais .................................................. 46 1.7. Antrasis Lietuvos ir Vokietijos delegacijų derybų raundas: kapituliacija . . . 50 1.8. Kas kaltas? Dvi vieno pralaimėjimo versijos .................................................. 54 II. NAUJI KLAIPĖDOS BYLOS VIDAUS IR IŠORĖS ASPEKTAI (1930 M. SPALIS-GRUODIS) ................................................................ 65 2.1. „Ženevos kompromiso“ pasekmės .................................................................. 65 2.1.1. Dr. Kazys Grinius reikalauja nubausti kaltininkus (Valstiečių liaudininkų sąjungos Centro komiteto memorandumas) ....................... 65 2.1.2. 1930-ųjų spalis Lietuvoje: tautininkų diskusija su opozicija .................... 70 2.1.3. Pirmasis Dovo Zauniaus bandymas atsistatydinti („Prašau pasilikti, kaip buvęs, užsienio reikalų ministeriu“) .................. 78 2.2. Rinkimai į Klaipėdos krašto seimelį 1930 m. spalio 10 d. ir jų rezultatai . . . 92 2.3. Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Prancūzijoje Petras Klimas: „Man atrodo, kad Klaipėdos valdyme mes patys neturime nei nuosaikumo, nei ypač kantrybės“ ............................................. 98 7 2.4. Lietuvos politikos Klaipėdos krašte revizijos metmenys - „Keturių žingsnių planas“ ............................................................................................. 105 2.5. Užsienio reikalų ministras prieš gubernatorių ............................................ 114 2.6. Dovas Zaunius: „Rokuokimės kaip žydai ir gyvenkime kaip broliai“ ....... 121 2.7. Lietuvos Vyriausybės alternatyvos ................................................................ 125 2.8. Grįžimas prie mainų: gubernatorius į generalinį konsulą........................... 129 2.9. Dovo Zauniaus „asmeninių interesų“ politika ............................................ 131 2.10. „Pakabintos bylos“ gniaužtuose. Lietuvos diplomatijos pastangos išimti Klaipėdos bylą iš Tautų Sąjungos Tarybos dienotvarkės. Sąjungininkų prieš Vokietiją paieškos .................................................................................. 135 2.10.1. Nesėkmingas lietuvių diplomatijos bandymas pasinaudoti Maskvos parama .................................................................................................. 135 2.10.2. „Kalbėtis su signatarais dėl Vokietijos beviltiškas dalykas...“ .............. 141 2.11. Ar būta lapkričio 29 d. protesto? .................................................................. 147 2.12. Lietuva ir Vokietija: dvi pozicijos dėl santykių sureguliavimo. Hanso Morahto sugrįžimas ....................................................................................... 151 III. LIETUVOS IR VOKIETIJOS GINČAS DĖL KLAIPĖDOS TAUTŲ SĄJUNGOS TARYBOJE (1931 M. PIRMOJI PUSĖ) ..................................................................... 159 3.1. Kalėdinis Vokietijos pasiūlymas. Sovietų tarpininkavimo misijos atsinaujinimas ................................................................................................ 159 3.2. Naujametinis Prezidento Antano Smetonos ir Didžiosios Britanijos laikinojo reikalų patikėtinio Thomo Hildebrando Prestono pokalbis ....... 164 3.3. Otto Bottcherio direktorijos sudarymas ..................................................... 174 3.4. Nauji Kauno pasiūlymai ................................................................................ 180 3.5. Klaipėdos byla Tautų Sąjungos Tarybos 62-ojoje sesijoje ........................... 189 3.6. Dėl tariamos Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretoriaus Arthuro Hendersono paramos Lietuvai ....................................................... 203 3.7. Klaipėdos Konvencijos 17-ojo straipsnio labirintai. Nauji Lietuvos taktikos elementai ......................................................................................... 209 3.8. Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje Petro Klimo instrukcija Nr. 1.183 Lietuvos pasiuntiniams ......................... 218 3.9. 1931-ųjų pavasaris - padėtis Tautų Sąjungos Tarybos 63-osios sesijos išvakarėse ....................................................................................................... 222 8 3.10. Dar vienas skundas prieš Lietuvą. Klaipėdos byla Tautų Sąjungos Tarybos posėdyje 1931 m. gegužės mėnesį .................................................... 228 3.11. Nauja Klaipėdos bylos fazė - derybos su signatarais.................................... 238 IV. DAR VIENAS PUČAS KLAIPĖDOJE? (PAAŠTRĖJUSI PRIEŠPRIEŠA KLAIPĖDOS KRAŠTE 1931- ŲJŲ LIEPOS-RUGPJŪČIO MĖNESIAIS) .................................... 245 4.1. Sensacingas Ostpreussische Zeitungpranešimas ......................................... 245 4.2. Didžiosios Britanijos ir JAV laikinųjų reikalų patikėtinių Thomo Hildebrando Prestono ir Hugho Stuarto Fullertono vojažai į Lietuvos pajūrį .............................................................................................................. 251 4.3. Vokietijos ambasadoriaus Londone Konstantino von Neuratho demaršas. Hughe Montgomery Knatchbullo-Hugesseno apsilankymas Kaune .............................................................................................................. 262 4.4. Lietuvos diplomatinis protestas Berlyne, demaršai Londone, Paryžiuje ir Romoje ......................................................................................................... 271 4.5. Dėl Lietuvos Vyriausybės planų Klaipėdoje 1931-ųjų vasarą....................... 275 V. DOVO ZAUNIAUS „POLITINĖ LINIJA“ .................................... 285 5.1. Padėtis įtampai atslūgus ................................................................................ 285 5.2. Nevieningos signatarų gretos ....................................................................... 288 5.3. Britų diplomatijos pastangos pacifikuoti gubernatorių Antaną Merkį . . . . 294 5.4. Pasitikrinimas Ženevoje: derybos su juriskonsultais .................................. 300 5.5. Gubernatoriaus Antano Merkio kontrataka ................................................ 305 5.6. Didžiosios Britanijos laikinasis reikalų patikėtinis Lietuvoje Thomas Hildebrandas Prestonas: „Aš tikiu, kad Lietuva nepaseks Japonijos pavyzdžiu Mandžūrijoje...“ ........................................................................... 312 5.7. Foreign Office Šiaurės departamento direktorius Horace James Seymouras: „Aš nežinau, ką dar mes galėtume padaryti?..“ ....................... 317 5.8. Didžiosios Britanijos pasiuntinys Baltijos valstybėms Hughe Montgomery Knatchbullas-Hugessenas: „Negali būti jokios kalbos apie palankų Lietuvai ar kam kitam Klaipėdos Konvencijos interpretavimą, signatarų bešališkumas yra vienintelis galimas kursas...“ ......................... 327 5.9. Vokietijos užsienio reikalų ministras Julijus Curtius: „Bręsta laikas iš naujo padaryti generalinę Lietuvos ir Vokietijos santykių reviziją“ ........... 331 9 5.10. 1931-ųjų lapkritis Klaipėdoje. Gruodžio 4 d. Dovo Zauniaus pro memoria Prezidentui Antanui Smetonai ..................................................... 341 Summary ......................................................................................... 351 Santrumpos ...................................................................................... 369 Pavardžių rodyklė ............................................................................ 371 10 PRATARMĖ Pažvelgus į šios dalies turinį, gali kilti klausimas, ar monografija, kurioje nagrinė­ jami dviejų valstybių santykiai, gali pretenduoti į „diplomatijos istorijos“ pavadini­ mą. Kitaip sakant, ar nebūtų tiksliau ant šios knygos, skirtos Lietuvos ir Vokietijos santykiams, taip pat ir Klaipėdos problemai analizuoti, viršelio užrašyti tradicinį tokio pobūdžio monografijoms pavadinimą, pvz., „Lietuvos ir Vokietijos santykiai 1930-1931 m.“? Skubu užtikrinti - ši knyga gali vadintis „diplomatijos istorija“, ir štai dėl kokių priežasčių. „Klaipėdos byla“ ar „Klaipėdos problema“ niekada nebuvo traktuojama tik kaip Lietuvos ir Vokietijos santykių problema. Iš esmės tai buvo dviejų valsty­ bių teritorinis ginčas, iki tam tikro momento turėjęs užmaskuotą formą, tačiau į jo sprendimą buvo tiesiogiai įtrauktos trys didžiosios Europos valstybės, Klaipėdos krašto Konvencijos signatarės (Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija) ir net tolimoji Japonija, kurios atstovai, savo nelaimei, 1924 m. Paryžiuje padėjo parašą po Klai­ pėdos Konvencija. Tai toli gražu dar ne visas valstybių, vienaip ar kitaip dalyva­ vusių sprendžiant Klaipėdos bylą, sąrašas. Prie valstybių, kurios buvo neabejingos stiprėjančiam Lietuvos ir Vokietijos konfliktui, visų pirma reikėtų priskirti Sovietų Sąjungą, kuri nebuvo suinteresuota susilpninti prieš Lenkiją nukreiptą Maskvos- Berlyno-Kauno ašį. Kai kuriuose Klaipėdos bylos epizoduose Maskva dalyvavo labai aktyviai, bandydama atlikti tarpininko tarp Kauno ir Berlyno vaidmenį. Lie­ tuvių ir vokiečių susidūrimas dėl Klaipėdos rūpėjo ir Lenkijai, tačiau neturėdama normalių santykių su Lietuva Varšuva neturėjo galimybių paveikti šio ginčo eigą. Taigi, į Lietuvos ir Vokietijos ginčą dėl Klaipėdos krašto buvo įtraukti visi di­ džiosios politikos Europoje žaidėjai in corpore, todėl tai buvo ne dvišalė, o tarp­ tautinio masto problema. Ši aplinkybė, beje, bent jau tarptautinės bendrijos akyse, Klaipėdos bylą iš esmės skyrė nuo Lietuvos ir Lenkijos ginčo dėl Vilniaus. Prie­ šingai nei Vilniaus problema, kuri po Ambasadorių konferencijos sprendimo (1923 m. kovo 15 d.) neteko didžiosios dalies savo aktualumo Europos politikoje (nors lietuviai, žinoma, su tokiu tvirtinimu niekada nebūtų sutikę), Lietuvos ir Vo­ kietijos ginčai dėl Klaipėdos buvo vos ne kasmet svarstomi Tautų Sąjungos Tary­ boje ir galų gale atsidūrė Nuolatiniame tarptautinio teisingumo tribunole (toliau - NTTT) Hagoje. Ir nors Ženevoje bei Hagoje ginčytasi ne dėl Klaipėdos krašto 11 priklausomybės Lietuvos valstybei, o dėl tariamų ar tikrų centro valdžios įvykdytų autonominio krašto statuso pažeidimų, visi Klaipėdos bylos dalyviai suprato, nors atvirai apie tai ir nekalbėjo, kad galų gale sprendimai šioje byloje lems, kuriai vals­ tybei, Lietuvai ar Vokietijai, ateityje priklausys Klaipėdos kraštas. Lietuvos diplomatijos istorijos antrojo tomo antroji dalis apima labai siaurą laikotarpį - nuo 1930 m. rugsėjo mėnesio iki 1931 m. gruodžio pabaigos, t. y. nuo labai netikėto Lietuvai Vokietijos delegacijos sprendimo Tautų Sąjungos sesijoje palaikyti Klaipėdos seimelio skundą prieš Lietuvos Vyriausybę iki to momento, kai Lietuvos diplomatija, išbandžiusi visas turėtas galimybes (tiesiogines derybas su Vokietija, vėliau Klaipėdos reikalų svarstymą perkėlusi į valstybių signatarių sostines), galėjo konstatuoti, kad visos jos pastangos nedavė lauktų rezultatų, o užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius, rodės, priėjo liepto galą. Šie penkiolika - vieni įdomiausių, dinamiškiausių tarpukario Lietuvos diplo­ matijos istorijoje - mėnesių iki šiol nėra sulaukę didesnio Lietuvos ir užsienio tyri­ nėtojų dėmesio. Lietuvos istoriografijoje apskritai buvo nusistovėjusi keista tradici­ ja - trečiojo dešimtmečio Lietuvos užsienio politikos tyrimą baigti 1929 m., toliau nagrinėjant tik pasaulinės krizės poveikį Lietuvai ir jos ekonomikai, ketvirtojo de­ šimtmečio pradėti nuo 1933 m., t. y. nuo nacių atėjimo į valdžią Vokietijoje. Tiesa, gan palankaus Lietuvai NTTT sprendimo Klaipėdos byloje 1932 m. vasarą isto­ rikai nepamiršdavo paminėti, kai kada net pervertindami Lietuvos diplomatijos laimėjimo Hagoje mastą ir reikšmę tolimesnei padėties Klaipėdos krašte raidai, ta­ čiau ši dramatiška kova, kurioje užsienio reikalų ministras D. Zaunius ir apskritai Lietuvos diplomatija pademonstravo neeilinius gebėjimus ginant mažos ir silpnos valstybės interesus, taip ir liko šešėlyje. Šiai „baltajai dėmei“ Lietuvos istoriografijoje (1929-1932 m. laikotarpiui) skir­ dami visą antrąjį Lietuvos diplomatijos istorijos tomą* mes sulaužėme minėtą tra­ diciją. Tam turėjome daug priežasčių. Būtent tuo metu, t. y. 1930 m. rudenį, o ne 1933 m., po A. Hitlerio atėjimo į valdžią, galutinai ir iš esmės susikomplikavo Lie­ tuvos ir Vokietijos santykiai (1930 m. rudenį atsinaujinus Lietuvos ginčams su Vo­ kietija dėl Klaipėdos dviejų valstybių santykiai jau niekada nebepasiekė ankstesnio lygio), todėl mums buvo svarbu suvokti perėjimo nuo partnerystės į konfrontaciją Lietuvos ir Vokietijos santykiuose priežastis. Būtent 1931-1932 m. Tautų Sąjungos Taryba ir valstybės signatarės (visų pirma Didžioji Britanija) kaip niekada aktyviai * Lietuvos diplomatijos istorijos antrojo tomo trečioji dalis, logiškai išbaigianti šį tyrimą, bus išleis­ ta vėliau. Ji bus skirta Lietuvos ir Vokietijos diplomatinės dvikovos 1932 m., kurioje aktyviai da­ lyvavo ir visos didžiosios Europos valstybės ir kuri galų gale iš Tautų Sąjungos persikėlė į NTTT, eigai bei jos rezultatams aptarti. 12 dar bandė rasti sprendimą Klaipėdos byloje, vėliau šios pastangos pastebimai su­ menko, o Vokietijai pasitraukus iš Tautų Sąjungos, ginčas dėl Klaipėdos iš esmės tapo dvišaliu Lietuvos ir Vokietijos reikalu, ir nuo to momento jau buvo tik laiko klausimas, kiek ilgai reichas dar toleruos lietuvių administraciją Klaipėdoje. Šioje Lietuvos diplomatijos istorijos antrojo tomo dalyje išsamiai aprašomas Lietuvos ir Vokietijos delegacijų susidūrimas Ženevoje 1930 m. rugsėjo mėnesį, analizuojamos priežastys, dėl kurių lietuvių diplomatijai ir visai lietuvių visuome­ nei reicho sprendimas palaikyti Klaipėdos seimelio skundą prieš Lietuvos Vyriau­ sybę tapo didžiausiu netikėtumu, žingsnis po žingsnio nagrinėjami įvairūs Tautų Sąjungos Taryboje atsinaujinusio ginčo aspektai (delegacijų derybos, procedūros klausimai, diskusijos prie Tarybos stalo ir pan.). Detaliai aptariamas taip vadina­ masis rugsėjo 30 d. „Ženevos kompromisas“ ir D. Zauniaus kapituliacijos priežas­ tys, nuolaidų Vokietijai pasekmės (visų pirma spalio 10 d. rinkimams Klaipėdoje). Nelieka be dėmesio ir kai kurie tiesiogiai su Klaipėdos problema susiję Lie­ tuvos vidaus politikos aspektai - sudėtinga užsienio reikalų ministro padėtis Vy­ riausybėje, jo konfliktai su gubernatoriumi Antanu Merkiu ir Tautininkų sąjungos pirmininku Jonu Lapėnu, nuomonių Kaune dėl taktikos ginče su Vokietija išsis­ kyrimas ir vieningos pozicijos neturėjimo poveikis Lietuvos interesams Klaipėdos krašte ir pačiai bylos eigai. Atrodo, pirmą kartą plačiau nagrinėjamas ir Vokietijos Lietuvai pasiūlytas mainų - „gubernatorius už generalinį konsulą“ - variantas (t. y. Lietuvos Vyriausybė iš gubernatoriaus posto turėjo atšaukti A. Merkį, Vokietijos Vyriausybė iš Klaipėdos - generalinį konsulą Waltherią Maenssą). Praėjus 10 dienų po kapituliacijos Ženevoje Lietuvos laukė dar vienas skambus antausis - šį kartą pralaimėjimas rinkimuose į Klaipėdos seimelį. Po šių pralaimė­ jimų tiek D. Zaunius, tiek A. Merkys vis dėlto išsaugojo savo postus, nors užsienio reikalų ministrą jo oponentai ir bandė pakeisti, priversdami jį įteikti Prezidentui Antanui Smetonai atsistatydinimo pareiškimą. Atidėjus Klaipėdos bylą kitai Tau­ tų Sąjungos Tarybos sesijai, Vyriausybė niekaip negalėjo apsispręsti: viena vertus, norėta bet kokia kaina išimti bylą iš Tarybos dienotvarkės, kita vertus, A. Merkys vis dar tikėjosi prispausti savo oponentus krašte griežtomis priemonėmis. Gavęs dvi skaudžias pamokas (vieną - Ženevoje, kitą - Vyriausybės posėdyje, kuriame buvo svarstoma jo ataskaita už Ženevoje nuveiktus darbus, kai niekas nenorėjo prisiimti atsakomybės ir net prisipažinti, kokio pobūdžio instrukcijos buvo siun­ čiamos Lietuvos delegacijai), D. Zaunius ėmėsi priemonių, bandydamas apriboti A. Merkio monopoliją sprendžiant Klaipėdos klausimus (siūlydamas įvesti ins­ titucinę hierarchiją priimant sprendimus dėl Klaipėdos, reikalaudamas, kad gu­ bernatorius atsižvelgtų ir į tarptautinį Klaipėdos bylos aspektą). Užsienio reikalų 13