Milton Friedman KAPITALIZMAS IR LAISVĖ Mintis ALK Milton Friedman KAPITALIZMAS IR LAISVĖ Milton Friedman KAPITALIZMAS IR LAISVĖ Iš anglų kalbos vertė Algirdas Degutis Vilnius Mintis 1998 UDK 330 Fr316 Versta iš: Milton Friedman (with the assistance of Rose D. Friedman), Capitalism and Freedom. The University of Chicago Press, Chicago, 1982 Knygos leidimą finansavo Atviros Lietuvos fondas, Lietuvos Laisvosios rinkos institutas. ISBN 5-417-00767-6 © 1962, 1982 by the University of Chicago ISSN 1392-1673 © Vertimas į lietuvių kalbą, Algirdas Degutis, 1998 © Įvadas, Ramūnas Vilpišauskas, 1998 TURINYS Ramūnas Vilpisauskas. kapitalizmo ir laisvės ryšys MILTONO FRIEDMANO POLITINĖJE FILOSOFIJOJE vii KAPITALIZMAS IR LAISVĖ PIRMOJO LEIDIMO PRATARMĖ 3 PRATARMĖ 7 {VADAS 9 I EKONOMINĖS IR POLITINĖS LAISVĖS SANTYKIS 15 II VALDŽIOS VAIDMUO LAISVOJE VISUOMENĖJE 29 III PINIGŲ KONTROLĖ 43 IV TARPTAUTINĖ FINANSŲ IR PREKYBOS SĄRANGA 60 v FISKALINĖ POLITIKA 78 VI VALDŽIOS VAIDMUO ŠVIETIME 88 VII KAPITALIZMAS IR DISKRIMINACIJA 109 VIII MONOPOLIJA IR VERSLO BEI DARBO SOCIALINĖ ATSAKOMYBĖ 119 IX PROFESINĖS LICENCIJOS 135 X PAJAMŲ PASKIRSTYMAS 157 XI SOCIALINĖS RŪPYBOS PRIEMONĖS 172 XII SKURDO LENGVINIMAS 185 XIII PABAIGA 191 Skiriu JANET ir DAVIDUI bei jų bendraamžiams, kurie po mūsų turės nešti laisvės žiburį Kapitalizmo ir laisvės ryšys Miltono Friedmano politinėje filosofijoje IViiltono Friedmano vardas gerai žinomas tiek ekonomikos mokslo atstovams, tiek besidomintiems liberalizmo bei laisvos rinkos ideo­ logija. Pristatant šį mokslininką dažnai nurodoma, jog 1976 m. jis buvo apdovanotas Nobelio premija Ekonomikos srityje „už vartoji­ mo analizės, pinigų istorijos ir teorijos pasiekimus“1, nors paties Friedmano požiūris į šį apdovanojimą gana santūrus1 2 (beje, kaip ir dera nuosekliam laisvos konkurencijos principų rėmėjui). Friedmano darbai ekonomikos teorijos srityje remiasi „pozityvio­ sios ekonomikos“ metodologija, viešai paskelbta 1953 m. ir iš karto sukėlusią karštas ekonomistų diskusijas3. Vienas iš svarbiausių jo teiginių - empirinio pagrindimo atžvilgiu ekonomika prilyginama gamtos mokslams. Friedmanas teigė, jog ekonomikoje kuriamos prognozės, kurios vėliau gali būti falsifikuojamos empirinio tikrini­ mo būdu. Šią metodologiją jis pritaikė 1957 m. vartojimo funkci­ jos analizei, kurią kai kas laiko vienu iš pagrindinių jo darbų ekono­ mikos teorijoje4. Minėta analizė buvo skirta Keynes teiginiams apie vartojimo ir tam tikro laikotarpio einamųjų pajamų ryšiui paneigti, 0 svarbiausia jos išvada buvo ta, jog žmonės koreguoja savo išlaidas 1 Beaud, M., Dostaler, G. Economic Thought since Keynes. - Aldershot: Edward Elgar Publishing Ltd. - 1995, p. 236. 2 Breit, W., Spencer, R. W. Lives of the Laureates. Seven Nobel Economists. Cambridge: MIT Press. 5 Zr. Wood, J. C., Woods, R. N. (eds.) Milton Friedman. Critical Assessments. London: Routledge. - 1990. 4 Beaud, M., Dostaler, G. Opt. čir., p. 236. viii KAPITALIZMAS IR LAISVĖ priklausomai nuo numatomų ilgalaikių pajamų ir šiuolaikinė ekono­ mika yra stabilesnė, nei teigė Keynes. Labiausiai ekonomikos teorijoje Friedmano vardas yra siejamas su kiekybine pinigų teorija, arba monetarizmu (nors pats Friedma- nas nemėgo šio termino5). Jis teigė, jog visi pinigų pasiūlos pokyčiai lemia atitinkamus kainų, gamybos, užimtumo ir pajamų pokyčius, tai yra dėsnis, prilygstantis gamtos dėsniams. Vadinasi, infliacija yra visiškai monetarinės prigimties reiškinys, kurį lemia pinigų masės apyvartoje padidėjimas. Šiam teiginiui pagrįsti Friedmanas atliko 25 metus trukusį JAV pinigų istorijos tyrimą, kuris, jo nuomone, patvirtino, kad nestabili vyriausybės pinigų politika jei ir nelemia, tai bent labai paaštrina ciklinius ekonomikos nuosmukius. Todėl, kitaip nei Keynes, kuris Didžiosios depresijos ketvirtajame dešimtme­ tyje priežastis įžvelgė rinkoje, Friedmanas manė, kad depresiją smar­ kiai lėmė JAV Federalinės rezervų sistemos veiksmai. Tai buvo vienas iš argumentų prieš intervencionistinę po Antrojo pasaulinio karo JAV bei Vakarų Europoje įsivyravusią ekonominę politiką. Kaip jau minėta, Miltonas Friedmanas yra žinomas ne tik dėl idėjų, susijusių su ekonomikos mokslo metodologija bei pinigų vaidmens ekonomikoje akcentavimu. Jis pats yra išskyręs savo „mokslinius dar­ bus“ bei savo ir kartu su žmona Rose parašytus veikalus „plačiajai visuomenei“6. Iš pastarųjų darbų minėtini Laisvė pasirinkti, Status Quo tironija ir ypač čia pristatomas Kapitalizmas ir laisvė. Kapitalizmas ir laisvė - vienas iš įdomiausių ir iliustratyviausių ne specialistams skirtų 1962 m.pasirodžiusių Friedmano darbų, kuriame išdėstomos svarbiausios jo propaguojamos liberaliosios politinės bei ekonominės idėjos, vėliau turėjusios nemažai įtakos praktinės JAV ekonominės politikos formavimui. Šių idėjų ištakos - Didžiosios Bri­ tanijos 18 a. ir 19 a. liberalioji tradicija, kuri atskiria vertybę ir faktą. Toks atskyrimas tapo pagrindu Friedmano suformuluotai teorijai, ra­ cionalumo sampratai, jo išdėstytam požiūriui į ekonomiką bei politinėms rekomendacijoms7. ’ Beaud, M., Dostaler, G. Opt. cit., p. 113. 6 Breit, W., Spencer, R. W. Opt. cit., p. 83. 7 Wood, J. C., Woods, R. N. (eds.). Opt. cit., p. XX. Kapitalizmo ir laisvės ryšys Miltono Friedmano politinėje fdosofijoje IX Taigi viena iš pagrindinių vertybių ir siektinas tikslas, Friedmano teigimu, yra individo laisvė. Socialinė realybė suvokiama per socialinę organizaciją, kurios esmė - tiek apsisaugojimas nuo „blogų“ žmonių veiksmų, žalingų aplinkiniams, tiek „gerų“ žmonių skatinimas elgtis gerai. Tiesa, tie patys individai gali būti tiek „geri“, tiek ir „blogi“ priklausomai nuo to, kas juos vertina. Kadangi individo laisvė yra didžiausia vertybė, valstybė yra vertinama kaip individų visuma, kaip priemonė ir instrumentas, siekiant tikslų, dėl kurių sutaria jos piliečiai. Kiekvienas individas geriausiai žino savo interesus, todėl valstybės san­ dara turi laiduoti, kad kiekvienas individas galėtų laisvai siekti savo asmeninių tikslų nedarydamas žalos kitiems. Friedmano manymu, valdžia turi atitikti du esminius principus - ji turi būti ribota, tiksliau - iš esmės apsiriboti laisvės gynyba nuo išorės ir vidaus priešų, tvarkos ir teisingumo palaikymu, privačių sutarčių laikymosi garantija bei konkurencinės rinkos skatinimu8. Be to, valdžiai kartais gali būti suteikti įgaliojimai siekti tikslų, ku­ rie kiekvienam individui atskirai būtų per brangu arba per sunku. Sį principą galima pavadinti laisvės konkuruoti principu. Antras esminis valdžiai keliamas principas - jos galia turi būti išskaidyta9. Kitaip sakant, jei vyriausybei yra suteikti tam tikri įgaliojimai, geriau jie būtų įgyvendinami — JAV pavyzdžiu — apy­ gardos, o ne valstijos lygiu, valstijos, o ne federaliniu lygiu. Vadina­ si, jeigu individui nepriimtina vietinės valdžios politika, jis gali per­ sikelti gyventi į kitą apygardą ar valstiją. Jeigu nepriimtina federalinės valdžios politika, Friedmano manymu, alternatyvų pa­ saulyje, kuriame viešpatauja valstybės, beveik nėra (tiesa, galima būtų svarstyti, kiek šis teiginys galioja dabar, vis labiau intensyvėjant valstybių tarpusavio ryšiams, tačiau argumentavimo atžvilgiu svar­ besnis yra pats principas, o ne jo iliustracija). Taigi antrąjį principą galima pavadinti laisve pasirinkti. Jei valstybės sandara tinkama, turi būti įgyvendinti minėti du principai. Taigi, sudarant sąlygas konkurencija ir privačia nuosavy­ be grindžiamai laisvajai rinkai (kapitalizmui) veikti, sukuriamos būtinos prielaidos ekonominei ir politinei laisvei. Ekonominė laisvė 3 Friedman, M. Kapitalizmas ir laisvė. - Vilnius: Mintis. - 1998, p. 2. 0 Ibid. X KAPITALIZMAS IR LAISVĖ yra sudedamoji laisvės dalis. Drauge ji yra būtina politinei laisvei pasiekti10. Neatsiejamas ryšys tarp ekonominės ir politinės laisvės yra pagrindinė Friedmano knygos tema. Knygos pradžioje - I ir II skyriuose - pagrindiniai Friedmano teiginiai, pagrindžiantys minėtą sąsają tarp kapitalizmo ir laisvės bei būtinybę apriboti valdžios galias garantuojant individų laisvę; toliau aptariamos įvairios ekonominės bei socialinės problemos ir siūlomi būdai joms išspręsti. Pirmiausia aptariama svarbiausia socialinės santvarkos problema - kaip koordinuoti daugybės žmonių ekonominę veiklą11. Friedmano manymu, galimi du koordinavimo būdai: vienas - centrinis valdymas, neišvengiamai susijęs su prie­ varta, antras - savanoriškas individų bendradarbiavimas. Antrasis remiasi ne tik abipusio savanoriškumo, bet ir abipusės naudos prin­ cipu (abu jie yra glaudžiai susiję). Konkrečios visuomenės modelyje tai - „laisvo privataus verslo mainų ekonomika, arba konkurencinis kapitalizmas“12. Tai reiškia, kad efektyviai įdiegta privačios nuosavybės teisė bei mainų laisvė leidžia individui netrikdomai veikti beveik visose srityse. Vis dėlto valdžios būtinybė nėra atmetama. Ji reikalinga ir kaip forumas „žaidimo taisyklėms“ sudaryti, ir kaip teisėjas, aiškinantis šias taisykles bei garantuojantis, kad jų bus laikomasi13. Tačiau pla­ tesnis valdžios vaidmuo iš principo yra nepageidautinas - didėjant jai tiesiogiai priklausančių sričių skaičiui, mažėja bendro visuomenės sutarimo galimybė. Per politinius kanalus priimami sprendimai sukelia konformizmą, o rinka sudaro galimybes atsirasti savanoriškam individų sutarimui be konformizmo. Dažniausiai, Friedmano nuomone, savanoriškais mainais parem­ tas individų sutarimas yra svarbus ne tik tuo, kad yra savanoriškas, bet ir tuo, kad šitaip individų tikslai pasiekiami efektyviau. Tačiau pasitaiko, kai savanoriškų mainų kaštai yra per dideli arba tokie mainai apskritai yra neįmanomi. Tai monopolis ir panašūs rinkos trūkumai bei kaimynystės efektai (externalities)u. Monopolis reiškia, 10 Ibid., p. 8. 11 Ibid., p. 12. 12 Ibid. 13 Ibid., p. 14. 14 Ibid., p. 26.