Gintaras Beresnevičius SOVIJAUS RELIGINĖ REFORMA Sovijaus mitas ir jo tyrinėjimų apžvalga Antiochijoje, VI amžiaus antrame trečdalyje, Jonas Malala sudarė pasaulio kroniką (chronografiją), apimančią laikotarpį nuo legendinių Egipto istorijos ištakų iki paskutiniųjų Bizantijos imperatoriaus Justinijono valdymo metų (563). Ankstyvaisiais viduramžiais Bizantijoje bei jos kultūrinės bei politinės įtakos zonose ši kronika buvo labai populiari. Žinoma, kad presbiteris Grigorijus išvertė ją į slavų kalbą bulgarų kunigaikščiui Simeonui (893–927); pastarasis vertimas mūsų dienų nepasiekė, tačiau kai kuriuos jo elementus perteikė XIII amžiaus rusų metraštininkai (pavyzdžiui, juo naudojosi Nestoras). 1261 m. Vakarų Rusijoje nežinomas dvasininkas šią kroniką išvertė į rusų kalbą. Nepasitenkinęs joje buvusiomis žiniomis, nuo savęs jis įterpė kai kuriuos, daugiausia slavų mitologiją liečiančius, dalykus. Tačiau viename intarpe randame svarbią žinią apie baltuose paplitusio mirusiųjų deginimo papročio atsiradimą. Taip mus pasiekė Sovijaus mitas, be galo svarbus senosios lietuvių bei baltų religijos suvokimui. Žemiau pateikiu Malalos kronikos intarpo vertimą (vertė B. Savukynas ir J. Tumelis)1: Pasakojimas apie tokį pagonišką paklydimą, kad jie Sovijų dievu vadina Sovijus buvo žmogus. Pagavęs laukinį šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas iškepti savo pagimdytiesiems. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusių iš jo. Mėgino jis nueiti į pragarą. Pro aštuonerius vartus negalėjo, pro devintus savo norą patenkino per savo pagimdytąjį, tariant sūnų. Broliams supykus ant jo, išsiprašė jų: nuėjęs suieškosiu savo tėvą, ir atėjo į pragarą. O tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą paklausė jį, jiedviem atsikėlus: ar gerą atilsį turėjai. Tas jam sudejavo: ak! kirminų ir roplių užėstas buvau. Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įdėjo į medžio kamieną (medį), ir paguldė jį. Rytą paklausė jį, ir tasai tarė: bičių ir daugybės uodų suėstas buvau, aiman, kaip sunkiai miegojau. Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį ugniai laužą ir užkėlė jį ant ugnies. Rytą paklausė jį: ar gerai pailsėjai, o tasai jam tarė: kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau. O didis šėtoniškas paklydimas, kuris įvestas į lietuvių giminę, ir jotvingius, ir prūsus, ir jemą, ir lybius, ir daugelį kitų kalbų (giminių), kurios sovica vadinamos ir (kurios) mano, kad jų sielų vedlys į pragarą esąs Sovijus, buvęs Abimelecho laikais, ir šiandien savo mirusius kūnus degina laužuose, kaip Achilas ir Eantas ir visi kiti helenai. Šitą paklydimą Sovijus įvedė, kad jie aukotų nelabiesiems dievams Andojui ir Perkūnui, tariant griausmui ir Žvorūnai, tariant kalei, ir Teliaveliui kalviui, nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia Žemėje, ir užkėlusiam jiems ant dangaus saulę. Šitas nelabas paklydimas atėjo pas juos iš helenų. O metų nuo Abimelecho ir nuo nelabojo Sovijaus gausios giminės iki šių metų, kuriais pradėjome rašyti šią knygą, yra 3000 ir 400 ir 40 ir 6 metai. Yra ir kiek besiskiriantis, vėlyvesnis nuorašas, kuriame priduriama, jog tasai paprotys buvęs Lietuvoje dar Vytauto laikais, nes jo pačią po mirties sudegino Ariogaloje, be to, minėtame nuoraše kiek kitaip interpretuojama viena svarbi mito vieta: mirusysis antrą sykį guldomas į „medinę skrynią“, o ne dedamas „į medį“2. Sovijaus mitas susilaukė tyrinėtojų dėmesio. Bene daugiausia pastangų jie padėjo, mėgindami išsiaiškinti patį Sovijaus vardą. E. Kunikas Sovijaus varde įžiūrėjo aramėjišką ar slavišką Pietų Arabijos dievybės Sabi ar Sobi perdirbinį; jo manymu, šis vardas bei pats Sovijaus mitas būtų giminingas 1 Cit. iš: Vėlius N. Kaip baltai laidojo mirusiuosius // Kultūros barai. – 1988. – Nr. 1. – P. 58.; originalai paskelbti: Mierzynński A. Źródla do mytologii litewskiej. – Warszawa, 1892. – T. 1. – P. 127–129 bei Mannhardt W. Letto-Preussische Götterlehre. – Riga, 1936. – P. 57–59. 2 Mannhardt W. Min. veik., p. 57–59. sakmės apie paukštį feniksą variantui, pasak kurio, feniksas savo mirusį tėvą iš Laimingosios Arabijos perneša į Heliopolį, Saulės miestą Egipte, idant čia jį palaidotų, t. y. sudegintų3. Šį „orientalinį“ atspalvį, aiškiai pastebimą Malalos kronikos intarpe, A. J. Greimas aiškina kaip intarpo autoriaus siekį per Artimųjų Rytų kultūrinėje tradicijoje aptinkamus Saba, Sabi vardus pagoniškąjį Sovijų įterpti į bizantiškosios kronikos kultūrinį kontekstą4. Tai visiškai įtikėtina, pastaroji „orientalinė“ Sovijaus kilmės versija galėtų būti juolab pagrįsta, prisiminus, kad toje pačioje Pietų Arabijoje ikiislaminės religijos žynys buvo vadinamas šavi, o vienas šių visuomenėje labai aukštą rangą turėjusių žynių epitetų – „sielų teisėjai“5 – gali būti gretinamas su Sovijaus funkcijomis. Jau W. Mannhardto veikalo redaktoriai atkreipė dėmesį į trakų Dionizo vardą Savazios ar Sabazios, o orgiastinių Savazios misterijų pašvęstieji vadinti Saboi. Savazios kulto centras buvo Mažoji Azija, iš čia jis pasiekė graikus, per kuriuos paplito visoje Romos imperijoje6. Prie šios paralelės mes dar grįšime Sovijaus mito analizės pabaigoje, kol kas galime priminti ir šumerų religijos Mėnulio dievą Su’en7,– o Mėnulio vaidmuo senojoje mirties ir atgimimo mitikoje labai žymus. W. Mannhardto nuomone, galimos ir lietuviškos Sovijaus kilmės versijos8; šitokį požiūrį grindė dar J. Basanavičius, nurodęs, jog Sovijus, arba lietuviškai – Savis, turėtų būti identiškas su tokiais šių dienų vardais kaip Savas, Savukas, Savukaitis, Sabis, Sabonis ir kt.9 Šią versiją išplėtojo ir originaliai pagrindė N. Vėlius, siūlydamas Sovijų kildinti iš šaknies sav–(sva–), „kuri, ko gero, reiškia „savas“ ir buvo vartojama pažymėti asmenims, kurie ką nors patys iš savęs padaro, išranda, sukuria...“10. Šią mintį N. Vėlius iliustruoja panašių prūsų mitologijos personažų vardais, kildinamais iš svais + brat (Iszwambrato, Szwaybrotto, Swaisbrati); plg. indų Svajambhuva – vienas iš Manu vardų, slavų Svarogas11. Mažesnio populiarumo susilaukė Chantepie de La Saussaye (Šantepi de La Sosi) redaguotoje religijų istorijoje pateikti A. Brücknerio (Briuknerio) mėginimai Sovijų sieti su archajiškais baltiškais kiaulės, paršo vardais, plg. sen. liet. sava „kiaulė“, prūs. seweynis „kiaulių tvartas“, lat. suvens ir sivens „paršas“. A. Brückneris nurodo ir kelis baltų vietovardžius bei asmenvardžius: Soben, Schoben, galbūt čia derėtų ir 1406 m. paminėtas Sogobrost, 1376 m. užrašytas pelkės pavadinimas Sovospanien, 1294 m. paminėtas Sowetin arba iš 1219 m. mus pasiekęs lietuvių kunigaikščio vardas Plikosowa. Ten pat pateikiamas ir vienas XV šimtmečio lenkų dainos fragmentas, kuriame sakoma, kad prūsai šv. Vaitiekų (Adalbertą) nužudė „prie Sovos“ („niewierni Prusowie zabili go przy Sowie“)12. Norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad A. Brückneris pirmasis pastebėjo perspektyvią galimybę Sovijaus mito paralelių ieškoti Tibete, tačiau, deja, apsiribojo užuomina, kad Tibete žinoma panaši pasaka13, nenurodydamas, kur jis tokią pasaką aptikęs. Pastaruoju metu greta Sovijaus etimologijos iš indoeuropietiškų Saulę nusakančių šaknų *sāue– (*sū–, *sue–)14 Sovijaus vardas kur kas dažniau bandomas kildinti iš šauti, plg. šova „anga, skylė medyje“. 1979 m. šį variantą per savo paskaitas Vilniaus universitete pasiūlė A. J. Greimas, vėliau šitokią interpretaciją paskelbęs specialioje Sovijaus mito studijoje15. Panašias išvadas prieina ir V. Toporovas, nuosekliausiai šio ritualinio indoeuropiečių vardo rekonstrukciją išdėstęs pastarųjų metų 3 Ten pat, p. 60–61. 4 Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. – Vilnius–Chicago, 1990. – P. 372–375. 5 Höfner M. Die vorislamische Religion Arabiens // Gese H., Höfner M., Rudolph K. Die Religionen Altsyriens, Altarabiens und der Mandäer. – Stuttgart–Berlin–Köln–Mainz, 1970. – P. 350. 6 Mannhardt W. Min. veik., р. 61. 7 Ringgren H. Die Religionen des alten Orients. – Berlin, 1987. – P. 71. 8 Manhardt W. Min. veik., р. 62. 9 Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių. – Chicago, 1903. – P. LVII. 10 Vėlius N. Senovės lietuvių religija ir mitologija // Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje. – Vilnius, 1986. – P. 20. 11 Ten pat. 12 Chantepie de La Saussaye. Lehrbuch der Religionsgeschichte. – Tübingen, 1925. – Bd. 2. – P. 526–527. 13 Ten pat, р. 527. 14 Топоров В. H. Об одной „ятвяжской“ мифологеме в связи со славянской паралелью // Acta Baltico-Slavica. – Bialystok, 1966. – Т. З. – P. 143–149. 15 Greimas A. J. Sakmė apie Šovį, vėlių vedlį // Metmenys. – 1983. – Nr. 45. – P. 3–26. Šio straipsnio vertimas į prancūzų k.: Greimas A. J. Dit de Šovys, conducteur des ames // Lalies. Actes des sessions de linguistuque et de littérature. – 1984. – Nr. 6. – P. 41–58. darbuose16. Pagal jį, Sovijaus vardas sietinas su žodžiais „šauti“, „šovėjas“, t. y. Sovijus-Šovėjas būtų šventikas, žynys, svarbiausias laidojimo ritualo asmuo, kuris pašauna lavoną į ugnį ant laidotuvių laužo. Sovijaus mitą tyrinėjo ir šios knygos autorius17. Atrodo, šiuo metu tenka pripažinti, kad etimologijos pačios savaime nepaaiškina Sovijaus mito. Tą pastebi A. J. Greimas, neslėpdamas savo nusivylimo etimologų „nesidomėjimu, ieškant teonimo kilmės, visų pirma Sovijaus mitinėmis funkcijomis, jo veiklos semantiniu kontekstu“18. Norėtųsi pridurti – ir religijų istorijų kontekstu. Tik suvokę, kurioje baltų religijų istorijos „vietoje“ yra Sovijaus mitas, galėtume kalbėti apie jo semantiką, o etimologijas, ko gero, reikia atidėti daug vėlesniems laikams: jų per daug, kad visos būtų teisingos, o antra vertus, kiekviena pakankamai pagrįsta, kad ją būtų galima lengva ranka atmesti. Nuvertintos hierofanijos Sovijaus mitas kalba apie nepaprastai svarbų religijų istorijos įvykį – mirusiųjų deginimo papročio atsiradimą, lydimą tam tikrų, gal net esminių pokyčių panteone. Todėl jo analizė turi prasidėti nuo mito „įterpimo“ į religijų istorijos išklotinę, nuo jo vietos religijų istorijos procesuose paieškų. Tai galėtų pavykti išsiaiškinus, kaip ir kokias šventybės raiškos formas Sovijaus mitas nuvertina ir kokias – teigia. Sovijaus mitas užsimena apie kai kuriuos senosios, „ikisovijinės“ religijos ritualus, visų pirma tai laidojimo būdų kaitos istorija, mite nupasakojama pirmosios ir antrosios nakties įvykiais. Sovijaus laidojimas žemėje ir kėlimas į medį atspindi senųjų laidojimo būdų kaitą dar iki degintinio laidojimo atsiradimo: mitas tarsi sako, jog ankstesnis buvo laidojimas žemėje, kurį pakeitė kėlimas „į medį“. Laidojimo ritualo hierofanija ypač svarbi, nes joje koncentruojasi visos religijos esmė. Sovijus paneigia abu laidojimo būdus, drauge paneigdamas ir dvi ištisas religijos epochas, – vis dėlto atmintis apie jas Sovijaus mite išliko. Laidojimas žemėje Žemėje laidota nuo seniausių laikų: matyt, pasitikint žemės regeneruojančia galia, mirusysis ir buvo jai pavedamas. Pažymėtina, kad nuo pat paleolito mirusieji žemėje laidoti suriesti. Priimta manyti, jog suriesta mirusiojo padėtis, primenanti embriono padėtį gimdoje, liudija atgimimo viltį19, o konkrečiai – tikėjimą atgimimu naujame kūne, t. y. metempsichoze ar reinkarnacija20. Šitoks tikėjimas priklauso Deivės Motinos religijos epochai. Neabejotinas Deivės Motinos ryšys su amžinojo sugrįžimo įvaizdžiu21 ypač suaktualėja, jai reiškiantis specifiniu žemiškuoju savo aspektu (Terra mater). Deivė Motina, garbinta nuo vėlyvojo paleolito laikų („venerų“ statulėlės), senosiose mitologijose dažniausiai buvo tapatinama su žeme. Laidojant žemėje, negyvėlį patikėdavo šios Deivės globai. Deivė, turinti didžiulę kuriamąją, gimdančiąja galią, turėjo rūpintis mirusiųjų atgimimu, o jų „embrioninė“, suriesta padėtis reiškė laikiną žmogaus grįžimą į nuolat gimdančias Deivės įsčias. Laidojimas suriestoje padėtyje buvo išplitęs beveik visose neolito pabaigos ir ankstyvosiose žalvario kultūrose22. Suriestus mirusiuosius laidojo ir indoeuropiečiams priskiriamoje virvelinės 16 Топоров В. H. Индоевропейский ритуальный термин souh, –etro– (–etlo, –edhlo) / / Балто-славянские исследования, 1984. – Москва, 1986. – P. 80–89; Топоров В. H. Заметки по похоронной обрядности // Балто-славянские исследования, 1985. – Москва, 1987. – P. 24–28. 17 Beresnevičius G. Dausos: Pomirtinio gyvenimo samprata senovės lietuvių pasaulėžiūroje. – Vilnius, 1990. – P. 72–84 ir kt. 18 Greimas A. J. Tautos atminties beieškant... P. 369.  Hierofanija – šventybės apraiškos simbolis. Hierofanija gali būti bet koks realus objektas – medis,dangus, akmuo, ugnis, saulė, gyvūnas, gamtos reiškiniai ir kt., tačiau šventenybė nesutampa su pačiu objektu. (Red.) 19 Eliade M. Historia wierzeń i idei religijnych. – Warszawa, 1988. – T. 1. – P. 9. 20 Lanczkowski G. Die heilige Reise. – Basel–Wien, 1982. – P. 26. 21 Рабинович E. Г. Богиня-мать // Мифы народов мира. – Москва, 1987. – Т. 1. – P. 179. 22 Gediga В. Sladami religii Praslowian. – Wrocław, 1976. – P. 52. keramikos kultūroje, ir substratinėse kultūrose, kurias asimiliavo indoeuropiečių gentys, pavyzdžiui, Narvos kultūroje (Nidos gyvenvietė, II tūkstm. pr. Kr.) kūnai irgi laidoti tokioje pačioje „miego“ padėtyje23. Tokį būdą pakeitęs deginimo paprotys baltų žemėse atsirado 1300–1200 m. pr. Kr.24 Kai kur toks laidojimas išlieka net iki VI a. pr. Kr.25, tačiau tuo metu jis aiškiai reliktinis ir menkesnio masto. Atrodytų, laidojimo žemėn hierofaniją Sovijaus religinė iniciatyva turėjo nuvertinti ne vėliau kaip XIII a. pr. Kr.: būtent šiuo metu laidojimus suriestoje padėtyje pakeičia degintiniai laidojimai. Laidojimas medžiuose Laidojimo medyje hierofanija Sovijaus mite nuvertinama antrąja: kaip ir laidojimas žemėje, Sovijaus nepatenkina ir kėlimas medin. Tačiau ką gi galėtų reikšti gan paslaptingas išsireiškimas „įdėjo į medžio kamieną (medį)“ ir kokią laidojimo tradiciją jis atitinka? Laidojimas žemėje ar mirusiojo sudeginimas jokių keblumų nekelia. Tačiau „kėlimo medin“ jau nesuprato vėlesnysis Malalos kronikos vertimo perrašinėtojas, kuris jam neaiškų išsireiškimą „vložiše v drevo“ pakeitė „vložil ego v skriniu drevianu“, tai reiškia: „įdėjo jį į medinę skrynią“26. W. Mannhardtas šią vietą verčia „in einem Baumstamm“, „Baumstamm“ suprasdamas kaip iš medžio kamieno išskobtą karstą – panašiai, kaip būdavo daromi aviliai27. Ši įmanoma interpretacija vis dėlto mūsų atveju neišlaiko kritikos, nes „vložiše v drevo“ pažodinis vertimas yra „įdėjo į medį“, o lietuvių papročių aprašymuose dar galima aptikti užuominų apie kadainykštį laidojimą medžiuose. Jėzuitas J. Lavinskis XVI a. užsimena, kad lietuviai aukštaičiai savo mirusių nekrikštytų vaikų kartais nekasa į žemę, o kelia juos į liepas; kai kuriose Aukštaitijoje sekamose pasakose vaizduojama, kaip mirę žmonės ar jų kaulai keliami į medžius28. Tokia laidojimo tradicija baltų žemėse turėjo būti žinoma. Baltų gyventose teritorijose aptinkami „antriniai palaidojimai“, atlikti ne tuoj po mirties, o tradicijos nustatytą mirusiųjų šventės dieną. Palaikus iki šios nesyk gan tolimos dienos saugodavo nepalaidotus. Galbūt ši diena sutapo su „Vėlių Velykomis“ ar „Žaliuoju Četvergu“, kai, pagal ilgą laiką Lietuvoje išlikusį įsitikinimą, mirusieji, išklausę paskutiniųjų šioje žemėje Mišių, visam laikui išeina iš šio pasaulio. Tokio saugojimo pėdsakas galėtų būti ir netvarkingas kaulų subėrimas kapavietėje29. Galimas dalykas, prieš subėrimą palaikai galėjo kurį laiką būti laikomi medyje. Geležies amžiuje Lietuvoje ir rytų baltuose numanoma buvus savitą mirusiųjų deginimą: sudegintų numirėlių kaulų neužkasdavo žemėn, o laikydavo virš jos tam tikruose įrenginiuose30. Šiuo aspektu įdomus prūsų žodis enkopts „palaidotas“, primenantis liet. kopti „lipti“31, taigi, jį galima sieti su palaidojimo „iškeliant“, „įlaipinant“ aukštyn tradicija, plg. prūsų enlaipints – „priartintas“, „pašvęstas“ (krikščioniškuose tekstuose)32. Galiausiai tiesioginės žodžių „į medį“ interpretacijos naudai bylotų ir tai, kad Sovijus antrąją naktį skundžiasi buvęs sukandžiotas uodų ir bičių. Jei jis išties būtų palaidotas „medinėje skrynioje“, šis fragmentas liktų nesuprantamas. Sovijaus mitą dar mena lietuvių raudos: „O kur aš tave dabar dėsiu? Pakasiu – supūsi, pakabinsiu – sūdžiusi, numesiu į patvorėlę – šuneliai suės.“33 Antrasis motyvas primena palaidojimą „ore“ – pakabinant, iškeliant į viršų. Be to, šioje raudoje atsispindi ta pati dar Sovijų kankinusi trijų laidojimo būdų problema. 23 Rimantienė R. Nida. Senųjų baltų gyvenvietė. – Vilnius, 1989. – P. 174. 24 Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. – Vilnius, 1985. – P. 61. 25 Рыбаков Б. А. Язычество древних славян. – Москва, 1987. – P. 74. 26 Mannhardt W. Min. veik., р. 58. 27 Ten pat, р. 63. 28 Vėlius N. Kaip baltai laidojo mirusiuosius... P. 59. 29 Szafrański W. Pradzieje religii w Polsce. – Warszawa, 1979. – P. 79, 89; plg. P. 231–232. 30 Michelbertas M. Senasis geležies amžius Lietuvoje. I–IV a. – Vilnius, 1986. – P. 223–224; plg.: Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. – Vilnius, 1983. – P. 238–239. 31 Топоров B. H. Прусский язык: Словарь. E–H. – Москва, 1979. – P. 49–50. 32 Теn pat. 33 Lietuviškos dainos / Užrašė A. Juška. – Vilnius, 1954. – T. 3. – Nr. 1195. Įdomu, kad dalį Sovijaus mito, tiesa, jau įausto į pasaką, išlaiko anglų tradicija. Pasakos „Anglijos karalius ir trys jo sūnūs“ herojus trijų senelių paeiliui guldomas miegoti – pirmąją naktį per jį šliaužioja visokios rupūžės ir gyvatės, antrąją – jį kandžioja ir gelia, o trečiąją naktį jis miega kietai ir atsibunda žvalus34. Panašu, kad Sovijaus mitas turėjo prototipą tarp indoeuropiečių mitų. Bet kokiu atveju nekyla abejonių, kad laidojimas „medyje“ ar panašus būdas baltų žemėse buvo žinomas. Tačiau „kėlimo į medį“ tradicija čia aptinkama tik atskirais atvejais, tai greičiau ne vientisa „kėlimo“ sistema, o jos nuotrupos, jau senaisiais laikais besireiškiančios tik epizodiškai. Laidojimas medyje dažniau aptinkamas tarp Sibiro tautų. Savo mirusiuosius jos laidoja tiek ant specialios pakylos, tiek medyje (medžio viršūnėje ar šakose). Taip kartais elgiasi Abakano totoriai; sagajiečiai kelia ant šakų arba slepia drevėse mirusių naujagimių kūnus. Sojotai panašiai laidoja šamanus, buriatai – žaibo nutrenktuosius35. Laidojimą ant specialios pakylos (aranga) sagajiečiai ir kalarai laikė ypač garbinga laidojimo forma – jos nusipelno tik šamanai, „didieji vyrai“, „garbingi seniai“36. Jakutai iki priimdami krikštą mirusiuosius laidodavo siaurose dėžėse, kurias kabindavo ant medžių ar dėdavo ant pakylų, vadinamų arangas arba arakas. Vietoj karsto jie naudodavo ir išskobto medžio kamieną37. Pastaroji aplinkybė gal paaiškintų ir dvi Malalos kronikos intarpo versijas: „įdėjimą į medį“ ir į „medinę skrynią“ – galbūt vienas variantas neatmeta kito galimybės. Vis dėlto toks kėlimas į medį pačiose ankstyviausiose formose tikriausiai buvo atliekamas be skrynios ar skobtinio karsto: šiandien kai kurie tyrinėtojai mano, kad panašiai laidojant, t. y. lavonus vienaip ar kitaip paliekant atviroje vietoje, oras ir vabzdžiai sunaikindavo minkštuosius audinius, o žemėje laidota tada, kai telikdavę kaulai38. Kaip matome, „kėlimo viršun“ tradicija yra pakankamai gaji ir paplitusi. Kaip ir laidojimo žemėje, taip ir ši hierofanija aktualizuota labai ilgai. Jau vien todėl galima teigti, kad abi ankstesniąsias hierofanijas panaikinęs Sovijaus žygis buvo labai radikalus. Pirmieji žmonijos istorijai žinomi žemdirbiai, taip vadinamieji natufiečiai (nuo Vadi-an-Natuf Palestinoje), jau laidojo dviem būdais – suriestus kūnus ir vien tik mirusiųjų kaukoles39. T. y. jau civilizacijos apyaušryje koegzistavo du laidojimo būdai, o tai liudija, kad būta tam tikros hierofanijų slinkties. Mes nepajėgiame atsekti, kada įvyko šis poslinkis, kada atsirado naujoji, „kita“ laidojimo galimybė. Atrodo, naująją hierofaniją irgi sąlygojo tam tikra religinė iniciatyva, koks nors Sovijaus pirmtakas, kurio žygis atliepė ar bandė atliepti kažkokį šventybės poslinkį; tačiau Sovijaus epochoje šie abu būdai jau buvo netinkami. Pirmojo laidojimo būdo „nepatogumas“, neabejotinai jaustas ir iki Sovijaus, archajinėse epochose buvo taisomas kitu laidojimo būdu – mirusiojo kėlimu į viršų (tačiau laidojimo žemėje vis dėlto nebuvo atsisakyta). Atrodo, kad prieštaros tarp šių dviejų laidojimo būdų neatsirado dėl tos pačios priežasties, dėl kurios Sovijaus iniciatyva atsisakė jų abiejų drauge. Šios dvi hierofanijos siejosi su tuo pačiu jas apsprendusiu Deivės Motinos kultu. Mirusiojo kėlimą į viršų sąlygoja tikėjimas, kad mirusiojo kūnas suteršia žemę, Terra mater, todėl jo negalima nei palikti ant žemės, nei juo labiau pakasti. Laidojimas „viršuje“, matyt, siejasi su kiek vėlesne Deivės Motinos kulto forma, kuomet Deivė ar Žemė Motina tampa stipriai tabuizuota. Taip galėjo atsitikti žemdirbystės užuomazgose, suvokus ryšius tarp apvaisinimo ir gimdymo, kai neritualizuotas kasimasis žemėn buvo traktuojamas kaip incestas ar bent jau Žemės Motinos žeidimas. Samojedai manė, kad laidojant kasti žemę giliau nei iki kelių – nuodėmė40. Lamaistai tebeprašo Žemės leidimo iškasti kapą, nes kasant Žemė yra pažeidžiama; jos atsiprašo, jai aukoja41. 34 Stebuklingas ragas. Anglų pasakos. – Vilnius, 1985. – P. 160–163. 35 Schmidt P. W. Der Ursprung der Gottesidee. – Münster in Westfallen, 1955. – Bd. 12. – P. 586–588. 36 Ten pat. 37 Schmidt P. W. Der Ursprung der Gottesidee. – Münster in Westfallen, 1954. – Bd. ll. – P. 191. 38 Антонова E. В. Обряды и верования первобытных земледельцев Востока. – Москва, 1990. – P. 45. 39 Eliade M. Min. veik., р. 25. 40 Schmidt Р. W. Der Ursprung der Gottesidee. – Münster in Westfallen, 1949. – Bd. 7. – P. 653. 41 Жуковская H. Л. Ламаизм и ранние формы религии. – Москва, 1977. – P. 123. Lamaistai savo mirusiuosius atiduoda sudraskyti paukščiams ir žvėrims, manydami, kad šie doruosius sudrasko greitai, o nedorėlių neliečia, be to, tuose kraštuose žmonės tiki, kad kuo greičiau jų miręs gentainis bus sudraskytas, tuo sėkmingiau jis atgims42. Galimas dalykas, kad mirusiojo atidavimas paukščiams ir žvėrims yra vėlesnė Tibete praktikuoto mirusiojo kūno padalijimo forma. Tačiau ir kai miruoliai keliami aukštyn (t. y. atitenka vabzdžiams, paukščiams ir žvėrims), ir tada, kai jų minkštieji audiniai sunaikinami kitais būdais, mirusiųjų palaikai būdavo kasami žemėn, kai iš jų telikdavę kaulai. Abu laidojimo būdai prasmingi tik tuo atveju, jei jie orientuojami į Deivės Motinos (Žemės Motinos) kultą. Kiek galima spręsti, šias jo hierofanijas ir nuvertino Sovijus: šitaip Deivės Motinos kultas prarado eschatologinę savo turinio dalį. Šernas Sovijus sumedžioja (pagauna) laukinį šerną: nuo šios akimirkos ir prasideda siužetas. Tokia mito pradžia toli gražu neatsitiktinė. Šerno figūrėles Tacitas aisčių gentyse mini I a.: jos neabejotinai turi kultinę prasmę ir turėtų būti sietinos su tų pačių Tacito aisčių garbinta Dievų Motina. Šerno vaizdinys labai sudėtingas ir komplikuotas; tyrinėtojai šiuo metu jį aiškina gan prieštaringai43. Tačiau atrodo, kad šernas priklauso Deivės Motinos semantiniam laukui44. Tą patvirtintų ir kitų tikėjimų pavyzdžiai: budistų panteono deivė Mariči – Deivė Motina – važinėja, įsikinkiusi į savo vežėčias septynis šernus, o pati vaizduojama su kiaulės galva45. Galimas ir V. Ivanovo bei V. Toporovo siūlymas į Sovijaus sumedžiotą šerną žiūrėti kaip į Saulės zoomorfinį įkūnijimą46, tačiau ir šiuo atveju reiktų atsiminti archajišką Saulės kaip Deivės Motinos hipostazės įvaizdį. A. J. Greimas šerną interpretuoja kaip ankstesniosios religijos fazės atstovą. Tokioje religijoje ypač ryškūs, dominuojantys turėjo būti Motinos Žemės ir primityvaus chaoso pradai47. Tai visiškai pagrįstas teiginys, tačiau vargu ar galima sutikti su tyrinėtojo nuomone, kad šernas – tai „nugalėtas priešas“, „autentiškas Sovijaus priešas“48, kurį nugalėdamas Sovijus šitaip nutraukia ryšius su senąja religija. Ryšių nutraukimas su archajiškąja sistema Sovijaus mite akivaizdus, tačiau ypatingas šerno chtoniškumas, įjungiantis jį į Žemės Motinos ir Deivės Motinos semantinį lauką, vis dėlto nereiškia, jog šerno nukovimas būtų opozicijos Deivei išraiška. Priešingai, šis veiksmas greičiau priklauso archajiniam aukojimo Deivei Motinai ritualui. Šernas nukaunamas ne tam, kad būtų sunaikintas kaip priešininkas, – tokiam aiškinimui mitas neduoda pagrindo, – o tam, kad būtų paaukotas Deivei, nes dievybei paprastai aukojamas būtent jos gyvūnas. Vargu ar remiantis šerno sumedžiojimu galima abejoti Sovijaus lojalumu archajinei religijai: šerno nukovimas yra tik tokį lojalumą patvirtinančio aukojimo ritualo dalis. Tačiau paradoksaliausiu būdu šerno hierofanija priklauso prie Sovijaus nuvertintųjų. Deivės Motinos religijoje nuo seniausių laikų šerno hierofanija aptinkama pakankamai dažnai, ji netgi būtų viena pastoviausių. Sovijaus reforma tiesiog negalėjo jos nenureikšminti. Laidojimo ritualų nureikšminimas, kaip minėta, panaikino Deivės Motinos religijos eschatologinį turinį. Tačiau šios hierofanijos buvo nureikšmintos nukovus šerną – pastarasis aktas kažkokiu būdu tapo pirmuoju smūgiu Deivės tradicijai, nors vargu ar buvo tyčinis. Šerno nukovimas, jo ruošimas, aukojimas yra centrinė mito ašis – nuo jos viskas ir prasideda. Pažvelkime, kas šiuo metu vyksta. 42 Schmidt Р. W. Der Ursprung der Gottesidee. – Münster in Westfallen, 1955. – Bd. 12. – P. 592–593. 43 Žr.: Vėlius N. Senovės lietuvių religija ir mitologija... – P. 18–19. 44 Dilytė D. Tacitas apie aisčius // Mokslas ir gyvenimas. – 1985. – Nr. 3. – P. 23–24; Beresnevičius G. Prūsų pagonybės reforma: Videvutis ir Brutenis // Sietynas. – 1989. – Nr. 5. – P. 76–77. 45 Жуковская H. Л. Min. veik., p. 24–25.  Zoomorfinis – žvėrių, gyvulių pavidalu. (Red.) 46 Иванов В. В., Топоров B. H. Совий // Мифологический словарь. – Москва, 1991. – P. 505.  Hipostazė - abstrakčių dievo bruožų personifikacija. (Red.) 47 Greimas A. J. Sakmė apie Šovį, vėlių vedlį. – P. 10. 48 Ten pat, p. 8, 10. Sovijus, matyt, turintis žynio kvalifikacijas, ruošiasi kažkokiai svarbiai aukai, susijusiai su Deivės Motinos kultu. Aukojamas šernas; tam tikras jo dalis turi suvalgyti patys aukotojai. Tuo ritualas išbaigiamas. Tačiau atsitinka nenumatytas dalykas – Sovijaus sūnūs suvalgo šerno blužnis, ir Sovijui jų nelieka. Taigi, Sovijus iškrenta iš ritualo: jį suorganizavęs, sumedžiojęs šerną, paruošęs jo kepimą, t. y. palikęs sūnums tik technines smulkmenas, jis pats nesudalyvauja apeigose, o sūnūs suryja šerno blužnis, tikriausiai turėjusias ypatingą ritualinę reikšmę. Taip prasideda Sovijaus tragedija: jis lojalus Deivei Motinai, tačiau dėl sūnų apsileidimo ritualo užbaigti jam nepavyksta. Sovijus iškrenta iš sankcionuoto santykio su Deive Motina ir patenka už jos religijos erdvės, religine prasme prasmegdamas niekur. Juk senosiose aukojimo praktikose žinota, kad aukotojui nesuvalgius aukojamojo gyvulio arba jo dalies, auka nebus priimta. Mite pabrėžiama blužnų reikšmė – jos devynios, šis sakralinis skaičius nurodo šerno ypatingumą, stebuklingumą. Kažkodėl jų suvalgymas be galo svarbus – apgautam Sovijui nebelieka jokios kitos išeities, tik „nueiti į pragarą“, t. y. žemėje jis nebegali toliau gyventi pilnaverčio gyvenimo, jam belieka transcenduotis. Tačiau transcendavimasis be galo sudėtingas – iškritęs iš Deivės Motinos erdvės, Sovijus nebegali kliautis jos eschatologija, atrodo, garantavusia atgimimą čia – metempsichozę ar reinkarnaciją. Tą jis suvokia ne iš karto. Jo lojalumas Deivei reiškiasi ir toliau, po nepavykusios aukos: Sovijus mėgina laidotis žinomais, sankcionuotais būdais, bet jam nepavyksta; neramus jo miegas, išvertus iš mito kalbos, reiškia mirusiojo blaškymąsi, trumpai tariant – sugrįžinėjimą, vaidenimąsi ir pan. Vėl kartojasi šermenys („vakarienė“), vėl jis laidojamas – tačiau neįmanoma nieko pakeisti. Šerno hierofanija Sovijui nebegalioja – nebegalioja ir abi ankstesnės eschatologinės hierofanijos. Aktualizuotos hierofanijos Sovijaus žygio metu į pasaulį veržiasi nauja šventybė, atsiranda naujos hierofanijos. Jos nėra ankstesniųjų hierofanijų interpretacija – jos iš principo yra naujos. Sovijaus – religinio pirmeivio, įsteigėjo atveju susiduriame su pirmosiomis, aną, pirmapradę steigimo akimirką atsiradusiomis ar atrastomis, hierofanijomis. Mitas, pats būdamas sankcionuotos veiklos ir elgesio provaizdis, negali nurodyti kitų, patį duotąjį mitą pagrindusių reikšmių; priešingai, jei jų ir būta, mite jos būsiančios kruopščiai užmaskuotos arba visiškai panaikintos. Todėl, šnekant apie Sovijaus mitą, negalime pasakyti, ar, tarkime, mirusiųjų deginimo ar „pragaro“ hierofanija buvo pirmapradė paties Sovijaus veiksmo metu, – mitas neleidžia kalbėti apie jo paties įtvirtinamų hierofanijų „istoriją“, jis pats yra tos istorijos pradžia ir pabaiga, jis pats sukuria hierofanijas ir per ritualą įgalina santykį su jomis. Kalbant apie nuvertintas hierofanijas, buvo galima svarstyti jų tarpusavio santykį laike, konstatuoti jas esant ankstesnes nei jas pakeisiančios hierofanijos. Jų nuvertinimo aktas kartu nuvertino ir jų kadainykštį vertingumą pagrindusius mitus – taip šie mitai išnyko (galimas dalykas, jie tebeegzistuoja pasakose, tačiau mes jų nebegalime išskirti). Nuvertintos hierofanijos jau gali būti aiškinamos kaip turėjusios istoriją (jokiu būdu ne turinčios), kaip turėjusios vertę, bet ją praradusios. Šis turėjimo – praradimo santykis, išreiškiamas „nuvertinimo“ terminu, tam tikra prasme gali būti aiškinamas kaip konkrečios hierofanijos istorija. Tačiau hierofanijos, apsireiškiančios steiginiuose, iš principo negali turėti istorijos. Todėl Sovijaus mito atveju negalima klausti apie jame pasireiškusių hierofanijų „priešistorę“ ir atitinkamai apibrėžti jas kaip naujai įvertintas hierofanijas. Toks klausimas visiškai pagrįstas bus tada, kai kalbėsime ne apie religinį steiginį, o apie religines reformas (t. y. kažko jau esančio performavimus). Sovijaus mite įtvirtinamos hierofanijos paties mito atžvilgiu yra absoliučiai pirmapradės. Klausimas apie jų preegzistenciją, kaip minėta, negalimas, atitinkamai negalima šių hierofanijų apibrėžti kaip nuvertintų ar naujai įvertintų. Mes nežinome, ar, tarkime, mirusiųjų deginimo hierofanija jau egzistavo iki Sovijaus mito, tačiau net ir žinodami negalėtume savo žinojimu pasiremti nagrinėdami šią hierofanija Sovijaus mito kontekste, nes tokiu atveju mitą, priešingai jo prigimčiai, nagrinėtume kaip istorinį padavimą ar nuorodą į kitą, dar ankstesnį mitą. Todėl, vengiant terminologinės painiavos, Sovijaus mito teigiamos hierofanijos bendriausia prasme bus įvardintos neutraliai, ne aksiologiniu, bet funkciniu aspektu, t. y. kaip aktualizuotos hierofanijos. Antra vertus, negalima užmiršti, kad hierofanijos reiškiasi religijų istorijoje – čia ir yra jų vieta; tačiau ne istorija apsprendžia hierofanijas, o neredukuojamos hierofanijos – istoriją. Ugnis Tai bene svarbiausia Sovijaus mite apsireiškusi hierofanija. Be galo komplikuota Sovijaus situacija išsprendžiama tik per ugnį. Sovijus, sudegintas laidotuvių laužo ugnyje, sakosi miegojęs saldžiai it kūdikis lopšyje, t. y. jis atranda išeitį į naują, beprecedentinę, už Deivės Motinos religijos plytinčią kitą religinę erdvę. Kitaip tariant, Sovijus, atsidūręs kitoje religijoje, patekęs į kitą santykį su transcendentiniu veiksniu, galbūt dar neaptikęs tos religijos savybių, atrado šio naujojo santykio eschatologinį turinį (o gal kol kas tiktai formą), besireiškiantį ugnies hierofanija. Kokį realų poveikį Sovijaus, nenurimstančio net po dviejų palaidojimų, pomirtiniam likimui galėjo turėti palaikų sudeginimas? Deivės Motinos religijoje pomirtinį atgimimą garantavo mirusiojo pavedimas Deivei (pakasant palaikus žemėje ar paliekant juos paukščiams bei žvėrims). Velionis, vienu ar kitu būdu atiduotas nuolatiniam Deivės gimdymo ir regeneravimo vyksmui, vėlei neišvengiamai atgimdavo tarsi į gimdą implantuotas embrionas. Tačiau šią darnią nuolatinio mirties virsmo į naują gyvybę sistemą suardo Sovijaus precedentas. Sovijus neišbaigia ritualo ir, praradęs sankcionuotą santykį su Deive Motina, nebegali atgimti. Jo siela lieka prikaustyta prie mirusio kūno, kurio Deivė nebeįstengia priimti kaip vieno iš daugelio embrionų, ir todėl Sovijus pasmerkiamas neapibrėžtą laiką tūnoti greta savo palaikų. Sovijaus kūno sudeginimas buvo radikalus sprendimas: kūno nebeliko, ir Sovijaus vėlė tapo laisva. Kitaip jam tikriausiai būtų tekę ilgą laiką praleisti prie yrančio kūno. Evenkai tik visai neseniai prarado tikėjimą, kad tol, kol kūnas nesuiręs ir kol iš jo nelikę gryno skeleto, kūniškoji siela ben turi būti netoli mirusiojo palaikų49. Šią problemą geriausiai galėjo išspręsti ugnis – būtent naikinančiąja ugnies galia pasitikėję graikai manė, kad ugnis išlaisvina sielą nuo kūno – sudegus kūnui, sielos su šiuo pasauliu jau niekas nebesieja50. Sovijus pasirinko kelią, vedantį per ugnį, – tai iš esmės indoeuropietiškas šios problemos sprendimas. Tuo tarpu egiptiečiai susitaikė su šia sielos prikaustymo prie kūno situacija ir sugebėjo, tegu ir hipertrofuotai bei paradoksaliai, išnaudoti jos ypatumus. Pastebėję tam tikrą sielos priklausymą nuo kūno, jie pasistengė sukurti kuo geresnį „gyvenimą“ palaikams juos balzamuodami. Mirusiojo sielos dalys ba ir ach nuolat palaikė ryšį su balzamuotais kūnais, iš kurių jos gaudavo sau reikalingos energijos; šią papildomai teikė ir atitinkami nekrokulto ritualai. Galimas dalykas, kad ugnis, kurią pasirinko Sovijus, ne tik sunaikino jo kūną ir jį išlaisvino, bet ir atvedė Sovijų į kitą pasaulį. Indai tikėjo, kad Agni kaip sielos vedlys per ugnį mirusįjį palydi į kitą pasaulį51; su kylančiais laidotuvių laužo dūmais mirusiojo kelionę siejo kuršiai52, nuo laidotuvių laužo tokia kelionė prasidėdavo ir prūsuose53. Kol kas nesigilindami į klausimą, ar ugnies hierofanijoje Sovijus įžvelgė kokį nors konkretų asmenį (kaip indai joje įžvelgė Agni), galime konstatuoti, kad laidotuvių laužas baltų ir kitų indoeuropiečių kultūrose buvo suvokiamas kaip velionio starto aikštelė, jo kelionės pradžia. Sovijaus sudeginimas, įgalinęs jį iškeliauti (gentiečių akimis – „užmigti“), reiškė visišką pasivedimą ugnies hierofanijai. Ugnyje pasireiškė naujas sacrum, nesutampantis su Deivės Motinos semantiniu lauku. Deivė nesireikšdavo per ugnį. Ugnis negimdė, ji naikino ir keitė. Kaita apskritai yra priešinga Deivės Motinos religijai, užsiskliaudžiančiai gyvybės cikle: augime, žydėjime ir vytime. Deivės Motinos religijoje buvo neįmanomas naikinimas, neįmanoma istorija, bet kokia kryptinga, laisva kaita. Ugnies hierofanija, kuriai save pavedė Sovijus ir per kurio veiklą ji apsireiškė, iš esmės įgalino kaitą 49 Анисимов А. Ф. Религия эвеяхов. – Москва–Ленингpад, 1958. – P. 58. 50 Rohde E. Psyche. Seelencult und Unsterblichkeitsglaube der Griechen. 5 und 6 Aufl. – Tübingen, 1910. – Bd. 1. – P. 31. 51 Lanczkowski G. Min. veik., p. 18. 52 Mannhardt W. Min. veik., р. 175. 53 Ten pat, р. 42. ir bet kokią istoriją. Kultūra, kurioje ugnis apsireiškė kaip hierofanija, jau nebegalėjo likti Deivės Motinos religijos nulemta ciklinė, ribota žmonių bendrijos kelionė ratu drauge su visa gamta ir kosmosu – beprasmiška kelionė. Riba Mite ji žymima „devintųjų vartų“ vaizdiniu. Sunkiame kelyje „į pragarą“ Sovijui tenka skverbtis per aštuonerius vartus, ir tik per devintuosius jam pasiseka įeiti vidun. Apie pačius vartus dar kalbėsime vėliau, o kol kas pakaks apsiriboti vartų kaip hierofanijos interpretacija. Tai riba tarp dviejų pasaulių, žemiškojo ir kažkokio kito, kurį metraštininkas šifruoja „pragaro“ terminu. Deivės Motinos epochoje, vyraujant metempsichozės bei reinkarnacijos ciklams, tokios ribos negalėjo būti, nes nebuvo ir kito pasaulio. Pomirtinis pasaulis sutapo su žemiškuoju, ir miręs žmogus atgimdavo čia pat, augalu, gyvūnu ar kokiu kitu gamtos kūnu. Deivės Motinos religijos eschatologiniame turinyje vyravo gyvybės išlaikymo, gyvenimo per vis naujus gimimus idėja. Mirtis buvo ne riba, nuo kurios prasidėdavo naujas gyvenimas, o tiesiog grįžimas į pirminę būklę, į gemalo stadiją, po kurios vėl būdavo gimimas – aukščiausias šio ciklo taškas, mirtis, sutapo su gimimu, t. y. mirties nebuvo. Todėl nebuvo ir transcendentinės ribos sąvokos. Be to, Deivės religijoje ir pats ribos įvaizdis negalėjo turėti religinės prasmės: Deivei reiškiantis esminiu, gimdančiuoju, aspektu kaip Žemei Motinai, šioje raiškoje žmogus nepatirdavo ribos tarp sakralaus ir profaninio pasaulio. Žemė buvo absoliučiai sakrali kaip Žemė Motina, ir šiame sakralume nebuvo įtrūkio, ribos, leidžiančios žmogui įžengti į profaninę, pasaulietinę, savo (o ne Deivės) erdvę. Ribos nebūta ne tik horizontalioje plokštumoje: net vertikalų dangaus ir žemės nuotolį naikino horizontas (suvokiamas ne kaip riba, o atvirkščiai – kaip žemės ir dangaus jungtis) ir nuolatiniai ritualai, primenantys kadainykštę žemės ir dangaus vienovę. Deivei priklauso viskas – ir pasaulis, ir visi jo esiniai. Ribos hierofanija išsyk naikina Deivės hierofanijas, todėl riba gali būti tik absoliučiai kito sacrum išraiška. Tiek ugnies, tiek ribos hierofanijos, išreikšdamos visai ką kitą nei Deivė Motina, neigė Deivės religiją ir ardė ją vien pačiu savo egzistavimo faktu. Deivės religijos žmogus, pažinęs ribos hierofaniją, pažindavo ir sakralinės erdvės įtrūkį, prieštaraujantį Deivės religijos esmei. Už šio įtrūkio Deivės nebebuvo. „Pragaras“ Malalos kronikos intarpo autorius pasaulį, į kurį atvyko Sovijus, vadina pragaru (ad). šis įvardijimas nėra labai informatyvus: gausios biblinės bei antikinės citatos, aptinkamos šiame intarpe, leistų manyti, jog metraštininkas pragaro terminą pavartojo greičiau antikine Hado prasme, Hadą tam tikru aspektu tapatindamas su krikščioniškuoju pragaru, t. y. pomirtine nusidėjėlių bausmės vieta. Tačiau tai jau vėlesnė Sovijaus atrastojo pomirtinio pasaulio charakteristika. Pačiam Sovijui tai nebuvo pragaras, jis atsidūrė pasaulyje, kuriame jautėsi pakankamai gerai, nes apsiėmė į jį vesti ir kitus mirusiuosius. Funkciškai Sovijus atitiktų indų Jamą, tapusį „pirmu mirtinguoju“54, kuris „praėjo kelią per greituosius vandenis, parodė daugeliui kelią, pirmasis žinojo kelią, kuriuo turėjo eiti mūsų tėvai“. Čia, toje naujoje erdvėje, Jama renka mirusiuosius į naują bendriją, kurioje jiems lemta gyventi amžinai55. Sovijaus ir Jamos pasaulis – vieta, į kurią transcenduojama žemiškoji egzistencija ir kultūra, o ne specifinė pomirtinės bausmės vieta (tokie bausmės pragarai buvo žinomi ir indams, ir baltams, tačiau kitados, matyt, galėjo funkcionuoti ir vieno pomirtinio pasaulio įvaizdis). Deivės Motinos religija nepažinojo pomirtinio pasaulio, nes pomirtinė egzistencija tęsėsi žemėje, čia pat, kur ir ankstesnis gyvenimas. Kultūra negalėjo būti transcenduojama, nes tiesiog nebuvo vietos, į kurią ją pavyktų pratęsti; ji tegalėjo būti rituališkai atkartota, todėl ištisos kartos gyveno iš 54 Tiomkinas E., Ermanas V. Senovės Indijos mitai. – Vilnius, 1989. – P. 22. 55 Тайлор Э. Б. Первобытная культура. – Москва, 1989. – P. 427–428. esmės už istorijos ribų. Sovijaus įsteigta religija atvėrė naują dimensiją – transcendentinį pasaulį, kuris žmogiškajai kultūrai suteikė perspektyvą ir galimybę išeiti iš užburto gamtos ciklo, istorijos galimybę. Sovijaus žygdarbio esmė ta, kad jis atrado anksčiau nė nenumanytą transcendenciją, užstotą nuo pasaulio imanentiškos Deivės Motinos. Miegas Suriestą mirusiųjų padėtį senuosiuose palaidojimuose galima aiškinti ir kaip atsiradusią iš miego, užmigimo vaizdinių. Ši interpretacija nė kiek neprieštarauja labiau paplitusiai mirusiojo grąžinimo į embrioninę padėtį versijai – užmigimo, miego metaforoje glūdi pabudimo vaizdinys, senojoje kultūroje galėjęs būti labai artimas gimimo vaizdiniui. Be to, embriono ir miegančio žmogaus padėtis būna panašios. Sovijus siekia „ramaus miego“ – tai netobula metafora, kurią sąlygojo būtinumas kalbėti tradiciniais, įprastais vaizdiniais, o su mirtimi mite susieti būtent miego vaizdiniai (Sovijaus epochoje tai nebuvo vien tik eufemizmas). Dar Homeras, vaizduodamas Hadą, mirusiųjų šešėlius apibūdina sapno metaforomis („...atsiskyrus vėlė kaip sapnas kokis plazdena“ – Odisėja XI, 223; plg. 205–210). Miego metafora skiriama gyviesiems. Jei gyvųjų atžvilgiu mirusysis ramiai „užmiega“ (t. y. nesiblaško, nesugrįžinėja, nesiskundžia), vadinasi, jis patenkintas savo pomirtine būkle. Sovijus ir praneša tai. Tačiau miegas – tik šifras šiai būklei nusakyti. Joje Sovijus aktyviai veikia – veda pas save mirusiuosius. Drauge miegas – tai transcendencijos patyrimo būdas; daugelis religijų kalba apie bendravimą su dievybe sapno metu. Įdomi ir J. Basanavičiaus prielaida, esą sūnus su Sovijumi kalbėjęsi per sapną56. Taigi, pranešdamas apie transcendenciją, Sovijus praneša ir apie bent vieną jos patyrimo būdą. Sovijaus mitas kaip hierofanija Sovijaus mite apreikštos hierofanijos visiškai negožia galimybės patį mitą suvokti kaip hierofaniją, t. y. šventybės apsireiškimo būdą. Mite pasirodančios šventybės struktūrinis aspektas (greičiau – šios šventybės pasirodymo struktūrinis aspektas) galėtų būti specialaus tyrimo objektu. Mūsų atveju reikšminga tai, kad mito kaip hierofanijos įsitvirtinimas kultūroje bei religijoje gali būti nagrinėjamas pakankamai vienareikšmiškai, nes gerai žinomi mito poveikio religijai ir kultūrai aspektai. Šis poveikis visų pirma pasireiškia konkrečiam mitui kaip hierofanijai tapus tam tikro ritualo modeliu: mite glūdinčios prasmės ritualo metu skleidžiamos į kultūrinę erdvę (senosiose kultūrose iš esmės sutapusia su religine erdve), o tuo atveju, kai mitas sutampa su tuo metu aktualiausia hierofanija, – taip buvo ir ritualizuojant Sovijaus mitą, – per mito hierofaniją kultūron įterpiamos konkrečios į ją bylojančios šventybės apraiškos. Mite aptinkamos hierofanijos (ugnies, ribos, transcendentinio pasaulio ir t. t.) įprasminamos atkuriant šį mitą ritualo metu – deginant mirusįjį, o kadangi ritualas veikia ir jį atliekantį asmenį, pastarasis atranda mite apreikštų hierofanijų teigiamas prasmes. Mirusiųjų deginimo ritualas, paremtas Sovijaus mitu, įteisina kultūroje visas mite slypinčias hierofanijas. Suprantama, šitoks įteisinimas pavyksta tik tada, kai pats mitas esamai kultūrai yra hierofanija. O tai, kad jis buvo hierofanija, rodo jo ritualizavimas mirusiųjų deginimo paprotyje: galimas dalykas, tai buvo ne vienintelis ritualizavimo atvejis, tačiau apie tai kalbėsime kitame skyriuje. Sovijaus mitu grindžiamos kultūros teorinis modelis Sovijaus mitas yra labai svarbus: juo besiremianti kultūra įgyja galingą eschatologinių vaizdinių kompleksą, o eschatologinis religijos turinys yra pagrindas visai šios religijos sąlygotos kultūros orientacijai. A. J. Greimas visiškai teisingai pastebi, jog „laidojimo apeigos – tai religijos pradžia ir 56 Basanavičius J. Min. veik., p. LVII.