KULTŪROS, FILOSOFIJOS IR MENO INSTITUTAS GINTARAS BERESNEVIČIUS Eglė žalčių karalienė ir lietuvių teogoninis mitas Religinė istorinė studija Vilnius 2003 UDK 008(.=882) Be247 Gintaras Beresnevičius „Eglė žalčių karalienė" ir lietuvių teogoninis mitas Recenzavo Elvyra Usačiovaitė, Nijolė Laurinkienė © Gintaras Beresnevičius, 2003 © Adomas Matuliauskas, 2003 ISBN 9986-638-39-9 © Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003 TURINYS Teogoninis mitas: Asmenys......................................................... 8 I. LIETUVIŲ DIEVŲ KETVERTAS........................................... 9 Dievas ir Perkūnas............................................................................ 11 Dievas ir Velnias................................................................................ 14 Perkūnas ir Velnias............................................................................ 16 Sutuoktinės problema..................................................................... 19 Didžiųjų dievų ketvertas istoriniuose šaltiniuose................... 25 „Zuikių dievas" panteone. Penktasis asmuo ............................ 27 Laumė/Žvorūna/Medeina: tapatumo klausimas..................... 33 Pirma dievio problema ................................................................... 34 II. „EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ" KAIP TEOGONINIS MITAS ........................................................ 41 Eglės broliai...................................................................................... 46 Eglės identifikacijos problema: Ragana.................................... 47 Eglės sakralusis kontekstas........................................................ 61 Žilvino identifikacijos problema: Eskulapas ir Aušautas........ 62 Eskulapo atitikmuo....................................................................... 65 Žaltys ir kalnas............................................................................... 68 Žilvinas ir slibinai........................................................................... 70 Nagos, Ananta, Žilvinas................................................................. 70 Irano arijai: Azi Dahaka, Vizaresha............................................... 71 Slibinai ir drakonai graikuose.................................................... 72 Albanai: Bolla, Kulshedra................................................................ 73 Drakonas Kinijoje........................................................................... 74 Drakonai ir slibinai viduramžių Europoje............................. 75 „Drakonai" prie Baltijos ............................................................... 76 Slibinas ir mergelė slavuose........................................................ 76 Žilvinas: funkcijos ir ritualas...................................................... 79 Žilvinas ir Joninės........................................................................... 80 Dievai ir Kosmosas: septyneto struktūra............................... 82 Okopirmas ir Svaistikas: dvinarė struktūra panteono pradžioje....................................................................... 85 Dievas ir Perkūnas: kaidainykštis tapatumas?....................... 88 Ąžuolas kaip teofanija................................................................... 91 III. DIEVŲ IR GALIŲ STRUKTŪRIZAVIMAS....................... 101 Dvinarės struktūros pasaulio religijose ............................... 102 Davinarės struktūros lietuvių ir baltų mitologijose.......... 104 Trinarė struktūra........................................................................... 107 Ketumarė struktūra..................................................................... 108 Penkianarė struktūra................................................................... 109 Sešianarė struktūra..................................................................... 109 Struktūros: statiškos ir dinamiškos........................................ 112 IV. TEOGONINIO MITO DINAMIKA.................................... 113 Monados skleidimasis................................................................. 114 Dangaus monada (antroji versija)............................................ 116 Dangaus schema tizadj a ............................................................. 120 Diados skleidimasis..................................................................... 122 Antroji siužetinė linija................................................................. 123 Pentados formavimasis: vienas, trys ir viena..................... 126 Moteriškoji zoomorfika............................................................. 128 Išvados............................................................................................ 132 Šaltiniai ir literatūra..................................................................... 133 Summary........................................................................................ 141 Asmenvardžių rodyklė............................................................... 144 TEOGONINIS MITAS: ASMENYS Lietuvių teogonijos problema yra spręstina, norint išnag­ rinėti jei ne panteono struktūrą, tai hierarchiją, be to, struktūrą ir hierarchiją gali nušviesti lietuvių dievų tarpusavio santykiai. Lie­ tuvių dievų santykių problema neišvengiamai spręstina, norint pamėginti spręsti lietuvių panteono klausimą. Taigi problemos ir klausimai atsiremia vienas į kitą. O panteono apskritai proble­ ma juolab subrendusi, nes N. Vėliaus monografija, nagrinėjanti lietuvių Velnią, N. Laurinkienės - Perkūną, J. Balio, A. J. Greimo, iš dalies M. Gimbutienės darbai, besiremiantys empirine me­ džiaga, ganėtinai apibendrino kai kurių dievų funkcijas ir kon­ krečias jų sąsajas su kitais dievais. Remiantis mitologijos tyrinėji­ mais, galima pamėginti nustatyti bendrą sąsajų lauką, t. y. imtis lietuvių panteono rekonstrukcijos; o jos pradžia - giminystės ir kitų santykių nustatymas. Si studija - tik ilgo darbo pradžia, ir vis dėlto manytume, kad jame pateiksimos rekonstrukcijos, viena vertus - pateiks apibendrintą mitologinių tyrinėjimų vaiz­ dą, antra vertus - pasiūlys tam tikrą kelią, kuriuo galėtų sukti lietuvių panteono rekonstrukcija. Išsyk noriu tarti, kad „panteo­ no rekonstrukcija" nėra įmanoma, tegalime šiek tiek pasiaiškin­ ti jo sandaros ypatumus, truputį nuvokti apie kai kurių dievų tarpusavio santykius, dievų genezę ir pan. Bet ir tas „nuvoki­ mas" nėra nei metų, nei dešimtmečio darbas, tai tiesiog ilgas ieškojimo vyksmas. I. LIETUVIŲ DIEVŲ KETVERTAS Dievų sąrašai, žinomi nuo XIII a., išvardija dievus tam tik­ ra seka, tik ankstyvuosiuose šaltiniuose (Jono Malalos kronikos intarpe, Ipatijaus metraštyje) ji aiškiai turi struktūrą, ir dievai religiniu požiūriu dėstomi gana nuosekliai, o vėlesni šaltiniai, ypač XVI a. autorių (Jonas Lasickis, Motiejus Strijkovskis), nuo­ seklumo nesilaiko, dievų vardijimo tvarka rodosi atsitiktinė, ir atspindi arba pačių šaltinių autorių bei jų žinių nenuoseklumą, arba vėlyvą mitologijos destrukcijos fazę, kurioje dievų ypač pagausėja, ir ankstesnioji tvarka subyra. Įdomu, kad XVII a. pabaigoje rašęs Motiejus Pretorijus panteoną sutvarko pagal dievų funkcijas, ir itin grakščiai, tačiau tai jau vėlyvas dalykas, ir tokio aiškumo priežastys gali būti labai įvairios (tarkime, paties Pretorijaus įžvalgos). Apskritai dievai pagal globojamas funkci­ jas pasiskirstę labai ambivalentiškai, jos dažnai maišosi, dub­ liuojasi. Hierarchiniai dievų santykiai šaltiniuose retkarčiais pa­ minimi ar kartais įmanomi šiek tiek rekonstruoti pagal vidinę išvardijimų struktūrą, tačiau jų giminystė beveik visada neaiški. Dievų santykių rekonstravimas turėtų prasidėti nuo gimi­ nystės klausimų, kadangi būtent jie leidžia nuvokti teogoniją, dievų kilmės, dievų kartų kaitos istoriją, kuri vienaip ar kitaip lemia esamą panteono sąrangą. O giminystės klausimai geriau­ siai nušviesti ne istoriniuose šaltiniuose, o lietuvių tautosakoje, kuriai šie dalykai neabejotinai įdomūs. Painiausia ir drauge mito­ logiškai reikšmingiausia yra svarbiausioji lietuvių tautosakos tria­ da - Dievas, Perkūnas, Velnias, jų tarpusavio santykiai ir sąsajos su kiek nuošalyje esančia Laume, kartais gretinama ar painioja­ ma su Laime. 10 Dievas ir Perkūnas XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje užrašytoje tautosakoje Dievo ir Perkūno santykiai grupuotini į kelias galimas šių santy­ kių variacijas. Dievas ir Perkūnas - artimos hierarchijos ar net lygūs. XIX a. pab. užrašytoje sakmėje teigiama, jog žemaičiai įsivaizduoja Perkūną gyvenantį danguje, kur jis įžengęs gyvas, ir, jei Dievo nebūtų, jis būtų Dievu, bet kadangi Dievas niekada nemiršta, „tai ir Perkūnas negalįs būti Dievu, nors pirmiaus jis valdęs svie­ tą ir neretai nužengdavęs ant žemės, idant žinotų, kaip eina žmonėms ant svieto"1. Šitokia samprata galėtų atspindėti ypač seną Perkūno ir Dievo santykių tarpsnį, kai Perkūnas tikriausiai dėl savo sąsajų su karių ir valdovų luomu buvo realiai iškilęs į panteono priekį, o tai ypač tikėtina XIII-XIV a. (apie tai dar kal­ bėsime). Esama ir kitų užuominų, kuriuose Dievas ir Perkūnas nusakomi kaip artimos hierarchijos partneriai, plg.: „Perkūno ir Dievo santykiai yra geri, nes jis padeda Dievui tvarkyti pasaulį, ir saugoja žmones nuo velnių", „Perkūno santykiai su Dievu yra geri, nes Dievas pyksta ant velnių, o Perkūnas jam padeda ir nori kiekvienu atveju nutrenkti velnią"2. Perkūnas yra Dievo tarnas. Tai dažna ištarmė, tikriausiai krikš­ čionybės lemta. Plg.: „Perkūnas - tai Dievo tarnas, o Velnias - tai jo priešas. Dėl to Perkūnas kur tik nutverdamas, šaudo Velnią", „Perkūnas esąs Dievo pasiuntinys. Perkūno trenkimas jau Dievo numatytas iš anksto", „Perkūnas Dievo klauso, nes yra jo pa­ siuntinys - ką jam Dievas įsako, tai tą jis ir daro"3. Perkūnas Dievo sutvertas. Tai logiškas sekmuo iš Perkūno - Dievo tarno įvaizdžio. Tikėtina, kad čia susiduriame su krikščio­ niška įtaka, bet tai gali būti kažkokios mitologinės giminystės atspindys. Plg.: „Perkūną sutvėrė Dievas trankyti velniams", „Per­ kūnas buvo pasaulyje iš eilės devintas sutvertas"4. Perkūnas Dievo -paimtas į dangų. Tai gana dažnas motyvas. Plg.: „Senovėje Perkūnas gyveno aukštame neprieinamame kai­ li ne. Jis buvo visų žmonių gerbiamas. Bet kai atsirado velniai, Perkūną Dievas pžsišaukė pas save,.liepė jam gaudyti velnius ir pavedė valdyti visą orą. Ir dabar Perkūnas valdo orą, bet ant žemės nusileisti negali", „Perkūnas pirmiau, sako, gyvenęs že­ mėje, bet jį Dievas paėmė'į dangų. Dabar gyvena danguj". Kartais šis motyvas aiškiai euhemeristinis, plg.: „Perkūnas seniau gyveno žemėje ir buvo geras valdovas, žmonių buvo labai mylimas. Dabar gyvena debesyse, ten jis turi puikius rū­ mus ir dvarą"5. Mintis, kad Perkūną Dievas paėmė į dangų tik­ riausiai atsiranda, derinant senuosius ir krikščioniškus įvaizdžius, todėl čia labai tinkamas krikščioniškas šv. Elijo atitikmuo (Elijas ST pasakojime buvo gyvas paimtas į dangų). Plg.: „Perkūnas (arba, kaip žmonės sako, apaštalas Alijošius), gyveno žemėj, bet jį Dievas paėmė su siela ir kūnu į dangų", „Perkūnas yra laiko­ mas šv. Eliju" ir pan.6. Perkūno kilmė tabuizuota. Tai, mūsų požiūriu, pats įdomiau­ sias, mįslingiausias, deja, drauge ir vienintelis liudijimas: „Iš kur Perkūnas - niekas nežino. Vieną kartą Panelė Svč. klausė Dievo": „Iš kur pasidarė Perkūnas?" O Dievas sako: „Be manęs niekas nežino ir tau nereikia žinoti"7. Dievas čia pasirodo informuotas geriausiai, bet gana netikėtai savo informaciją nuslepia. Perkūnas - Dievo sūnus. Si versija galėtų atskleisti tiek ta- buizacijos mįslę, tiek daugelį kitų Dievo ir Perkūno santykių tautosakoje neaiškybių. Visų pirma tai dažnai kalboje pasiro­ dantis junginys Perkūnas Dievaitis bei tai, kad Perkūnas dažnai apskritai vadinamas Dievaičiu. Dievaičiu greičiausiai galėtų būti vadinamas Dievo sūnus. N. Laurinkienė savo Perkūnui skirtoje monografijoje pastebi nemažą skaičių kiekį Perkūno Dievaičio atvejų, primena ir M. Pretorijaus aiškinimą, jog Dievaitis reiškia tiesiog Dievo sūnų, sūnaitį, J. A. von Brando užuominą apie „žaibuojantį Dievaitį" ir kitus šaltinių bei tautosakos elementus, pažymi, kad „Dievaičio traktavimas kaip Dievo sūnaus vertas dėmesio"8. N. Vėlius Perkūną be išlygų laiko Dievo sūnumi, Die­ vaičiu9. Tiesa, aiškaus ir nedviprasmiško sakmių sluoksnio, Per­ 12