LIETUVOS UNIVERSITETO BIBLIOTEKOS LEIDINYS NR. I. SIMANAS DAUKANTAS Darbay senuju Lituwiu yr Żemaycziu 1822 Spaudai paruošė Vaclovas ir Mykolą* Biržiškai KAUNAS------ „Spindulio14 Bendrovės spaustuvė-----1929 Darbay senuju Lituwiu yr Żemaycziu 1822 LIETUVOS UNIVERSITETO BIBLIOTEKOS LEIDINYS NR I. SIMANAS DAUKANTAS Darbay senųjų Lituwiu yr Zemaycziu 1822 Spaudai paruošė Vaclovas ir Mykolas Biržiškai ")Ж П : "А у с » '.' 8 а т и а > !1 за (1 г м ш т 1 • В | 1 Ш 9 8 Ш о к э т б ш э Х t f эаоач«(1 (яЬизЦ'Р ; ssftKNW !*я1#ЙМ it «ń.»eł>* ^ P r a k a l b a . Toji visuomeninė atmosfera, kurioje plito ir augo 1803 metais perorga­ nizuotas Vilniaus Universitetas, ypatingai kėlė bendrą Lietuvos kultūrą ir gai­ vino lietuvių literatūrą Gražiai žydėjusi XVIII amžiuje Mažojoj Lietuvoj, bet visiškai apmirusi Didžiojoj, ji buvo reikalinga pakitėjusių visuomeninių ir poli­ tinių apystovų, kad užimtų Lietuvoje prideramą vietą. Jau nepriklausomybės nustojimas privertė Lietuvos šviesuomenę įsigilinti į nenormališkas Lietuvos gyvenimo sąlygas, privedusias prie politinio krizio, o tos šviesuomenės dalį vertė susidomėti ir ta niekinama ikišiol liaudimi, kuri ateities kovose galėjo vaidinti sprendžiamą vaidmenį. Napoleono trumpalaikis viešpatavimas Lietuvoje 1812 metais plačiai išjudino visą visuomenę, atgaivino senąsias svajones, suar­ tino Lietuvos visuomenę su tomis idėjomis, kurios viešpatavo tuo laiku Vakarų Europoj. Naujas politinis pralaimėjimas išmušęs iš po bajorijos kojų viešo po­ litinio gyvenimo pamatą, privertė kreiptis į veik vienintelę jai viešojo darbo prieinamą srįtį — į kultūros darbą Jo centre stojo Vilniaus Universitetas. Ugdydamas lenkų kultūros viešpatavimo Lietuvoje idėją, jis nejučiomis suvai­ dino didelį vaidmenį ir lietuvių patriotiniam judėjimui kilt', lietuvių literatūrai atgyti. Šis judėjimas iš Universiteto ėjo įvairiais, ikišiol dar nepilnai nušviestais del medžiagos trūkumo keliais*). Savitas, dar galutinai neišmiręs žemaičių patriotizmas, keliolikos paskutinių politikos gyvenimo metų įtakoj atgijęs, ypa­ tingai susispietusios Vilniuje jaunuomenės tarpe; susidomėjimas Lietuvos pra­ eitim einąs iš Vokietijos, Lenkijos ir Rusijos, jau nekalbant apie pačią Lietuvą; didesnis artumas liaudžiai, nes ir tos jaunuomenės dalis ne bajorijai, bet liau­ džiai priklausė; įsiviešpataująs tuo laiku literatūroje romantizmas — vis tai veikė ir tą nedidelį būrelį studentų žemaičių, kurie 20 metais praėjusio am­ žiaus buvo susibūrę Universitete. Raginami ir iš šalies ir iš vidaus — senes­ niųjų patriotų ir pačiam Universitete susidūrę su Kantrimo 1822m. pasiūlymu lietuvių kalbos katedrą įkurti **), o iš kitos pusės giliai užgauti tautiniuose jausmuose, kad ir tokiais pvz. J. Kossakovskio viešais pareiškimais, kad už *) Mykolas Biržiška. Lietuvių literatura Vilniaus Universiteto metu. Vilnius 1921. **) S. Pigoń. Z dawnego Wilna. Wilno 1929. kokio šimtmečio lietuvių kalba susilauks tokio pat likimo, kaip ir išnykusių senprūsių, *) — tie jaunieji lietuviai - žemaičiai jaunu karščiu puola į litera­ tūros konkretų darbą ir pasiryžta trumpu laiku užkišti visas jos spragas — duoti ir bajorijai ir liaudžiai reikalingų knygų, tiek svietiško tiek dvasiško turi­ nio. 1823 — 1825 metai tuo atžvilgiu duoda lietuvių literatūrai daug daugiau, negu keliosdešimts metų prieš tai. Į tą keletą metų Kajetonas ir Cyprionas Nezabitauskiai duoda lietuvių literatūros istoriją, pirmą paveiksluotą elemento­ rių, ūkio knygą apie bites; Simanas Stanevičius — ištraukas iš Daukšos pos- tillės, perspausdinimą 1737 m. jezuitų (Jaknavičiaus) gramatikos, knygutę apie „darymą valgio", šventą istoriją mokykloms, rašo įgarsėjusį Arklį ir mešką, Žemaičių šlovę ir kitus eilėraščius, renka dainas ir gaidas joms; Vizgirda, Po- lovinskis, Rūpeika, Smolskis, Strazdas leidžia liaudžiai skiriamas knygutes; kiti, kad ir neišgali išspausdinti, bet tuo pačiu laiku ruošia savo rankraščius — A. Butkevičius, A. Pabrėža, Rapolas Aleknavičius, Dionizas Poška — lyg iš- anksto nustatytu planu stengiasi iškarto apimti visas ikšiol pamirštas lietuvių literatūros sritis. Jų tarpe matome ir Daukantą, kuris 1824 m. parengia Fedro pasakų vertimą, išspausdintą tik 1848 metais. Prie to judėjimo krypties, kuri tuo laiku reiškėsi, savaime jam pamatą turėjo sudaryti Lietuvos istorija, žemaitiškai parašyta, tik, deja, ikšiol neturė­ jome jokių tikrų žinių, kad tuo laiku ji buvusi pagaminta. Pasakojama, kad kanc­ leris Rumiancovas raginęs Kajetoną Nezabitauskį rašyti Lietuvos istoriją**); plačiai kartojama (Jucevičiaus ir kitų), kad neva Jurgis Plioteris buvęs Lietu­ vos istoriją žemaitiškai parašęs, minimas vardas Poškos, galop ir Mažojoj Lie­ tuvoj mokytojas Budrius ruošiasi lietuviškai Lietuvos praeitį aprašyti. Tačiau tarp tų istorikų neminimas Daukantas, kuris vėliau visą savo amžių buvo isto­ rijai atsidavęs. Tiesa, į Lietuvos Mokslo Draugijos archyvą patekus jo Istori­ jos Žemaitiškos rankraščiui, be datos, ši spraga kiek buvo užkišta, tačiau rankraštis buvo priskiriamas daug vėlesniam laikui ***). Spausdinamas čia rankraštis pilnai dabar tą istorijos trūkumo spragą užkiša. Dar daugiau. Rank­ raščio pagaminimo data, iš prakalbos gerai nustatoma, atskleidžia ir Daukanto tikrąją rolę visam šiam literatūriniam judėjime; ne jis buvo paragintas tų minėtų aukščiau raštų imtis Lietuvos praeities tyrinėjimo, bet kaip tik iš tos istorijos dar 1822 metais parašytos eina ir kiti literatūriniai darbai kitų lietuviškų to laiko rašytojų, pradėjusių tik 1823 metais rašyti ar spausdinti. Šis rankraštis lyg visą judėjimą pamatavo. *) Rocz. Tow Król. Warszaw. Prz. Nauk T. XVII 1824. **) M. Biržiška 1. с. 9 р. '") A. Janulaitis. Simanas Daukantas. Vilnius 1913 m. Bet ir jis turi savo praeitį. 1919 m. spalių 19 d. Širvintų karo komen­ dantas persiuntė apsaugai Kaunan į Centrinį Valstybės Knygyną*) Veprių savi­ ninko Marijono Plioterio biblioteką, vėliau jo parduotą Centriniam Knygynui**). Tarp tos bibliotekos knygų susirado ir 1822 m. rankraštis be autoriaus vardo „Darbay senuju Lietuwiu yr Źemaycziu" su Jurgio Plioterio (1836 m. mirusio) bibliotekos štampu (Bibliotheca Georgii Comitis de Plater). Faktas, kad knyga įeidavo į Jurgio Plioterio biblioteką pats jau sako, kad ši knyga ir buvo anoji neva Plioterio rašyta Lietuvos istorija, bet yra ir tikresnis liudymas. Buvęs Jurgio Plioterio bibliotekos vedėjas Simanas Stanevičius laiške rašytam į Teodorą Narbutą 1836 m. balandžio 16 d. (Vilniaus Viešoji Biblioteka Б 4—185, žinia iš Mykolo Biržiškos) rašo, kad tarp Plioterio bibliotekos ran­ kraščių yra vienas žemaitiškai rašytas, kuris apima Lietuvos istoriją nuo pra­ džios iki Vytauto ir Jogailos mirties, tik šis rankraštis nesąs paties Jurgio Plioterio darbas, bet yra kopija kito rankraščio, vieno iš jo prietelių jam pas­ kolinto paskaityti. Čia aiškiai kalbama apie tą patį rankraštį, tik aštuoniasde­ šimčiai metų nuo to laiko praėjus atrastą. Rankraštyj nėra padėtas autorius ir pats jis rašytas ne viena ranka, gal būt tik pradžia Daukanto rašyta. Kitos rankraščio dalys yra kopija, kas matyt kad ir iš to, jog vietomis yra pakartojimų, kaip pvz. rankraščio p. 591, ar kartais praleistos ištisos eilutės, kurios paskum betikrinant, įrašytos. Tačiau nėra mažiausios abejonės, kad patsai originalas, iš kurio nurašinėta, yra Si- mano Daukanto darbas. Kad ir nėra galima Kauno darbo apystovose lyginti su anuo Lietuvių Mokslo Draugijos Daukanto rankraščiu, tačiau užtenka pa­ lyginti jį su išspausdinta 1893 ir 1897 m. Plymouth’e Daukanto Lietuvos Istorija. Nors ten spausdinta iš daug jau platesnio varianto ir bespausdi- nant taip iškorreguota, kad Daukanto kalbos savybių ir visai nebeliko, tačiau užtenka sugretinti atskiros ir vieno ir antro darbo charakteringas vietos, kad visos abejonės del Daukanto autorystės išnyktų. Pavyzdžiui galima paimti kad ir Vorkslos kautynių aprašymą [1822 p. 795 ir tol. (sp. 186 ir tol.)—1897 m. p. 218 ir tol.], ar Žemaičių raštą į krikščionis [1822 m. p. 807 ir tol. (sp. p. 191 ir tol.) — 1897 p. 226 ir tol.] ar bendrai daugu­ mą įvairių prakalbų tekstan įterpiamų — vienam ir antram darbe jos karto­ jami pažodžiui. *) E. Volter. Simano Daukanto jaunatvės darbai ir raštai — Švietimo Darbas 1920 Nr. 8-9, 45-49 p., Nr. 10 30 -32 p. **) Nežiūrint, kad savininkas knygas pardavė, jos ikšiol figuruoja Chwalewiko Zbiory polskie II 457 p. kaipo lietuvių „užgriebtos" knygos. Be šio pirmojo Daukanto darbo rankraščio — Lietuvių Mokslo Draugi­ jos rankraštis bene bus jau vėlesnis ir paties Daukanto kiek išplėstas — iš- siliko ir kitas jo nuorašas, leidėjams, deja, tik spausdinimą baigiant į rankas patekęs. Jono Krizostomo Gintillos bibliotekos katalogą žiūrėdamas (katalogas yra Žemaičių Kapitulos Bibliotekoj), buvau užtikęs jame paminėtą rankraštį — Darus Lietuwiu er Žemaycziu 1833 su pažymėjimu paišeliu prie knygos Uvai- nio pavardės. Rankraščio nematęs buvau pažymėjęs jį Bibliografijos II dalyj (652 Nr.) Uvainio rankraščiu. Tačiau šio rankraščio negalima buvo surasti nei vienoje bibliotekoj, tarp kurių buvo suskaidyta Gintyllos biblioteka nei Kapi­ tulos nei Žemaičių Seminarijos nei Kretingos vienuolyno bibliotekoj. Keletai metų praėjus nelauktai buvo atsiųstas Universiteto Bibliotekai rankraštis už­ vardintas: Darus Lietuwiu er Żiamaitiu suraszy S. Tiewelis Metusy 1833. Apdare paišeliu pažymėta: Uwojń ir Gintillos Bibliotekos ex-libris. Pasirodė tai esą anas neva Uvainio rankraštis, kelias dešimts metų prieš tai dingęs ir susiradęs privatinėse rankose. O jo sulyginimas su Daukanto Darbais parodė, kad tai ne koks Uvainio istorijos darbas, bet kitas nuorašas to paties Dau­ kanto originalo, kiek kitoj tarmėj išlaikytas ir vienoj vietoj net pilnesnis už Plioterio nuorašą: Plioterio rankraščio p. 41 išleistas „Suligintas Tiewe musu Erulu su Tiewe musu Lietuwiu, Prusu, Letiu arba Latwiu er Żiamaitiu", nors ir pasakyta, kad jį „cze szalip prilipsiu" Uvainio rankr. 23 p. jis pilnai įdėtas Bet ir kalbos atžvilgiu Uvainio rankraštis gal būt yra tikslesnė Daukanto pir­ mojo originalo kopija, ko negalima pasakyti apie Plioterio rankraštĮ. Tačiau gautas tada, kada jau žymesnė dalis Plioterio rankraščio buvo išspausdinta, jis negalėjo būti paimtas šio leidinio pamatu. Spausdinamas Daukanto rankraštis apima 885 p. formato in quarto, (22X17 ctm.), suskaidytų į 111 „arkušų" — lankų, 8 puslapių kiekvienas. Pirmieji 64 rankraščio puslapiai - pirmas § iki Kalbai senuju Letuwiu yr Žemaicziu — rašyti viena ranka, primenančia paties Daukanto raštą; šios da­ lies ortografija kiek skiriasi nuo kitų dalių, nes čia vartojamos ir raidės ų ir y nosinė (paskutinė spausdinyj palikta kaipo y, nes spaustuvė atatinkamo ženklo neturėjo). Šioj dalyj, kaip ir vėliau, yra tiek šone, tiek tekste kita ranka pada­ rytų pataisų, matyt su aiškia tendencija keisti šiaurės žemaičių tarmę į pietų žemaičių. Rankraščio p. 65 iki 663 (iki § XIX Gedymynas dydis Kunig.) ra­ šyti visai kita ranka, mažiau pratusia rašyti, su pastabomis šone ir net priera­ šuose irgi matyti ne Daukanto; kadangi keliose vietose prie tų pastabų pridė­ tas D. P., tai tenka manyti, kad ši rankraščio dalis buvo korreguojama Dio­ nizo Poškos. Nuo 603 p. (§ XIX) iki 749 p. (§ XXI) rankraštis nurašytas tre­ čio asmens, to paties, kurs dėjo pataisas anksčiau. Kadangi, be to, visos pa-