BALTŲ RELIGIJOS IR MITOLOGIJOS ŠALTINIAI IV XVIII amžius Sudarė Norbertas VĖLIUS m MOKSLO IR ENCIKLOPEDIJŲ LEIDYBOS INSTITUTAS VILNIUS 2005 SOURCES OF BALTIC RELIGION AND MYTHOLOGY QUELLEN DER BALTISCHEN RELIGION UND MYTHOLOGIE IV 18th century 18. Jahrhundert Compiled by/Zusammenstellung von Norbertas VĖLIUS M THE SCIENCE AND ENCYCLOPAEDIA PUBLISHING INSTITUTE UDK 29(= 88) Ba318 Tekstų įvadai ir komentarai/Introductions to the texts and commentaries/Einführungen zu den Texten und Kommentare: Alfredas BUMBLAUSKAS, Vincentas DROTVINAS, Leonas GINEITIS, Rimantas JASAS, Ingė LUKŠAITE, Algirdas SABALIAUSKAS, Antanas TYLA, Eugenija ULČINAITE Mitologinės anotacijos/Mythological annotations/Mythologische Kommentare: Norbertas VĖLIUS Šaltinių vertimas/Translations of the sources /Übersetzung der Quellen: Robertas BALČAS, Antanas DAMBRAUSKAS, Rimantas JASAS, Lilija KUDIRKIENĖ, Jurgis LEBEDYS, Marcelinas ROČKA, Romas ŠALŪGA, Alfonsas TEKORIUS, Eugenija ULČINAITE, Dominykas URBAS IV tomo rėmėjas/Sponsor of vol. 4/Unterstütze des 4. Bandes: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija © Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005 © Sudarymas ir mitologinės anotacijos/Compiling and mythological annotations: Norbertas VĖLIUS © Tekstų įvadai ir komentarai/Introductions to the texts and commentaries: Alfredas Bumblauskas, Vincentas Drotvinas, Leonas Gineitis, Rimantas Jasas, Ingė Lukšaitė, Algirdas Sabaliauskas, Antanas Tyla, Eugenija Ulčinaitė © Šaltinių vertimas/Translations of the sources: Robertas Balčas, Antanas Dambrauskas, Rimantas Jasas, Lilija Kudirkienė, Jurgis Lebedys, Marcelinas Ročka, Romas Šalūga, Alfonsas Tekorius, Eugenija Ulčinaitė, Dominykas Urbas © Rodyklės/Indices: Gintautas Klimavičius, Teresė Paulauskytė ISBN 5-420-01579-X (4 tomas) ISBN 5-420-01487-4 (bendras) TURINYS [FRIDRICHAS DANKELMANAS].................................................................................... 7 FRYDERICHAS VILHELMAS HAKAS......................................................................... 15 JOKŪBAS BRODOVSKIS....................................................................................................... 17 VOKIEČIŲ-LIETUVIŲ KALBŲ (VAD. KRAUZĖS) ŽODYNAS...................... 34 PILYPAS RUIGYS...................................................................................................................... 38 JOHANAS HEINRICHAS KUNCMANAS.................................................................. 44 JOHANAS RICHTERIS........................................................................................................... 47 KRISTIJONAS DONELAITIS............................................................................................... 50 GOTFRIDAS OSTERMEJERIS............................................................................................. 62 KRISTIJONAS GOTLYBAS MILKUS.............................................................................. 76 RAGANŲ TEISMAI LIETUVOJE..................................................................................... 83 VILNIAUS JĖZUITŲ AKADEMINĖS KOLEGIJOS GANYTOJIŠKOS VEIKLOS DIENORAŠTIS................................................................................................. 113 ŽEMAIČIŲ VYSKUPO JUOZAPO MYKOLO KARPIO 1737 METŲ GANYTOJIŠKAS LAIŠKAS ŽEMAIČIŲ VYSKUPIJOS DVASININKAMS.................................................................................................................. 127 MEDININKŲ, ARBA ŽEMAIČIŲ, VYSKUPIJOS SINODO, VADOVAUJAMO VYSKUPO ANTANO DOMINYKO TIŠKEVIČIAUS, 1752 METŲ NUTARIMAI............................................................................................... 131 MYKOLAS OLŠEVSKIS.......................................................................................................... 135 STANISLOVAS ROSTOVSKIS............................................................................................ 138 KRIKŠČIONIŠKAS KATALIKIŠKAS KATEKIZMAS............................................ 147 1781 METŲ BALANDŽIO 23 DIENOS INSTRUKCIJA OBELIŲ DVARO EKONOMUI......................................................................................................... 149 LIVONIJOS BAŽNYČIŲ 1713-1774 METŲ VIZITACIJŲ PROTOKOLAI......................................................................................................................... 152 - 5 - RAUNOS BAŽNYČIOS KNYGOS 1717 METŲ LAPKRIČIO 3 DIENOS ĮRAŠAS.........................................................................................................................*............, 160 JAKOBAS LANGĖ.........................................................................................................,........................ 162 GOTHARDAS FRIDRICHAS STENDERIS.......................................................................... 192 TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA................................................................................ 246 MITOLOGEMŲ RODYKLĖ.......................................................................................................................... 255 TAUTŲ IR GENČIŲ RODYKLĖ.............................................................................................................. 270 VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ...................................................................................................................... 271 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ................................................................................................................... 275 [FRIDRICHAS DANKELMANAS] (?-prieš 1742) [FRIEDRICH VON DANCKELMANN] Apie Fridrichą Dankelmaną žinome vos keletą faktų, problemiškas jo ry­ šys ir su čia publikuojamu tekstu. Jis buvo išspausdintas leidinyje Actą Borussica (Königsberg und Leipzig, 1731, t. 2, p. 637-664, 797-(816) ir nuro­ dyta, jog tai akademinė kalba (academische Rede, academische oration), išleista 1708 metais Frankfurte prie Oderio be autoriaus pavardės. Kalba susidėjo iš dviejų dalių: 1) „Apie prūsų tautos kilmę" (De origine gentis Borussiae), 2) „Apie senovės prūsų gyvenimo būdą, išvaizdą, kalbą, papročius ir pri­ gimtį" (De habitu, victu, lingua, cultu et indole veterum Borussorum). Tuo tarpu leidinyje Erleutertes Preussen (Königsberg, 1742, t. 5, p. 427-460) buvo išspausdinta barono Fridricho von Dankelmano disertacija „Apie prūsus ir jų iškilimą" (De rebus atque incrementis Prussorum), apginta 1705 metais Leidene, vadovaujant žymiam istorikui Jokūbui Perizonijui (Jacobus Perizonius). Tai nurodyta publikacijos išnašoje. Emstas Wermke (1933, 59) šį tekstą irgi priskiria Dankelmanui ir nurodo, jog pirmą sykį jis buvo iš­ spausdintas Leidene 1708 metais ir perspausdintas 1742 metais. Šių trijų skirtingais pavadinimais išlikusių kūrinių palygįnimas neduoda pagrindo juos priskirti vienam autoriui. Galima sakyti, jog nežinomo autoriaus dvi akademinės kalbos, vėliau sudariusios vieną bendrą traktatą „Traktatas apie prūsų, visų pirma senųjų, kilmę ir papročius" (Tractatus de origine et moribus gentis Borussiae, imprimis veterum), buvo parašytos ir pasakytos Frankfurto prie Oderio universitete XVIII amžiaus pradžioje. Kalbų panašumas su Dan­ kelmano disertacija ir tas pats jų publikavimo laikas įnešė painiavą, kurią aptinkame Michaelio Lilienthalio, VVermkės, Karolio Estreicherio biblio­ grafijose ir kituose leidiniuose. Publikuojamas tekstas nepateikia naujų žinių apie prūsų papročius, tikėji­ mą, apeigas, tačiau jis svarbus paliudijant ilgametę prūsų istoriografijos tra­ diciją, bandančią pateisinti Prūsijos kolonizavimą. EUGENIJA ULČINAITĖ Žinios apie prūsų papročius ir tikėjimus, kaip nurodo pats autorius, imtos iš Tacito, Adomo Bremeniečio, Helmoldo, Erazmo Stellos, Martyno Krome- rio ir kitų šaltinių. Vestuvių papročiai aprašomi panašiai kaip Jono Maleckio- - 7 - [FRIDRICHAS DANKELMANAS] Sandeckio (BRMŠ, II, 199-212K), galindų vaikų žudyrnąs - kaip Petro Dus- burgiečio (BRMS, I, 333, 343), baudimas už svetimoteriavimą, būrimas iš žudomo belaisvio kraujo tekėjimo, belaisvių deginimas, kare įgyto grobio dalijimas - kaip Simono Grunau veikaluose (BRMS, II, 35,122). Tačiau Dan- kelmano informacija šiek tiek skiriasi nuo minėtų autorių. Matyt, dauguma žinių imta ne iš pirminių šaltinių arba perpasakojant pakeista. Naujos miti­ nės informacijos šiame veikale nėra; kaip baltų religijos ir mitologijos šaltinis didesnės reikšmės jis neturi. NORBERTAS VĖLIUS Publikacijos: Danckelmannus, 1708; 1731. Tekstas iš: Danckelmannus, 1731, 804-808, 812-816. DE HABITU, VICTU, LINGUA, CULTU ET INDOLE VETERUM BORUSSORUM 1708 [...] Habitum corporis AEstiorum eundem, quem Suevorum fuisse anti­ quitus; rarum apud illos ferri, frequentem fustium usum; frumenta ceteros- que fructus patientius, quam pro solita Germanorum inertia, laborare Tacitus autor est. Verum idem, quod ille de Venetis ait, AEstiis quoque accidisse, multumque eos subsequentibus seculis a Germanis in finitimorum populo­ rum mores degenerasse existimem, Adamus Bremensis atque Helmoldus antiquos Borussos coeruleis oculis, rubea facie, crinitosque fuisse referunt. Color oculorum, promissique crines Germanicum originem asseverent, qui­ bus tantam oculorum aciem Galli apud Caesarem tribuunt, ut vix vultum intuitumque eorum se ferre potuisse fateantur. [...] An vero rutilae, aut cu­ jus coloris Borussorum comae fuerint, neuter exprimit; plerique rufas fuisse affirmant, quod omnibus septentrionalibus populis hic color communis at­ que gentilitius fuerit. Auri argentique, nec possessione, nec usu delectatos, lintea simplicique veste usos Helmoldus ait, quam pretiosissimis saepe pellibus permutaverint, quamque non laxam, sed strictam, et singulos artus exprimentem fuisse, - 8 - [FRIDRICHAS DANKELMANAS] recentiores volunt, qualis Germanis a Tacito tribuitur. Viros braccis, Sarma­ tarum. in modum, adversus frigus munitos fuisse, quemadmodum de Sar­ matis ac Getis Ovidius: Pellibus, et sutis arcent mala frigora braccis. [...] Foeminas annulis, ex aere aut orichalco factis, omasae collum. Sed haec incerta, neque antiqui cujusdam auctoris verbis confirmata recensere, quam affirmare aut vera contendere malim. Caeterum inopem gentem, mox ves­ tium varietate gavisam, tributi loco firritimis vestimenta imperare solitam, vel illa Conradi Masoviae ducis historia arguit, qui eam hujusmodi donis saepius placasse fertur. Camis crudae usus, cruorisque et lactis equini potus Sarmaticos mores indicant; utrumque illis Adamus Bremensis atque Helmoldus tribuunt. De Getis enim Sarmatiae populis Virgilius: [...] acerque Gelonus Cum fugit in Rhodopen atque in deserta Getarum Et lac concretum cum sanguine potat equino. Cromems lacte ad ebrietatem usque ingurgitare se, ante mulsi inventio­ nem, ebrietatem et crapulam hesternam balneorum usu depellere solitos [...]. Cerevisiae apud eos nullum aut serum demum usum fuisse annales perhibent, quamvis AEstios sine dubio existimemus, olim perinde ac reli­ quos Germanos, ex hordeo aut frumento potus genus confecisse, quo ho­ diernum utimur. Vasa sine dubio urorum aliorumque animalium, quorum apud illos magna copia, cornua iisdem dedere, quibus septentrionales po­ pulos potare Plinius histor. nat. libr. 2. scribit. Indulsisse de cetero hospitiis et convictibus, arcuisse a tecto neminem, naufragorum etiam curam suscepisse, ex Helmoldo discimus. Cum terrae ubertate ac felicitate soli, labore ac assiduitate non certasse Stella prodit, quamvis AEstios in haec loca digressos jam cum agros coluisse, et segetem terrae imperasse, ex Tacito aperte constet. Videvutum autem illam agrorum curam suis commendasse rursus, vel tum primum instituisse, quidam autu­ mant, cum Rex factus populo certas leges dedit. Venando autem victum quaesivisse, tum illae omnis generis, quas terra gignit ferae, tum ingentia urorum alciumque corpora persuadent, quorum crebra apud antiquos mentio. [...] Matrimonia quod attinet; sunt qui velint, Sarmatarum in morem, mixta eorundem connubia, nec una uxore contentos tot duxisse, quot alendis quis­ que sufficeret. Alii Videvutum lege promulgata jussisse, singulos singulis uxoribus esse contentos; invaluisse tamen mox pristinam consuetudinem, illamque primum devictis, Equitum Teutonicorum virtute, Borussis antiqua­ tam, magnis a Pontifice ei genti privilegiis datis, ut eo facilius quiescerent. Non illis cognationum jura sancta, non ullam conjunctionis necessitudinis­ - 9 - [FRIDRIGHAS DANKELMANAS] que verecundiam, vetustum illud privilegium Borussis, a Legato Pontificis, anno millesimo ducentesimo quadragesimo quinto datum, probat. Non uxor marito dotem sed sponsus socero dabat, nec ducebantur conjuges sed rapiebantur; post raptum demum, pretio quasi emptionis, ex arbitrio pa­ rentum definito. His ordinatis ridiculo ritu et carmine sponsa foco, laribus, patri, bestiisque etiam, quas aluerat, valedicebat, ductaque demum, fores omnes portasque villae ac domus pulsabat. Non ante illa dicebatur ad Tha­ lamum, genialemque thorum, quam fuste manuque contusa pulsataque lar­ giter esset; nec mulier facta credebatur, aut sertum, quod nuptiarum die sumpserat, ponebat, antequam puerum peperisset. In illa tamen supersti­ tione severa ac praesens adulterii poena; quippe deprehensos ultricibus flammis urebant, sparsis per compita viasque cineribus. Liberis ex adulte­ rio natis ad honores, sacerdotiumque inprimis, aditus patebat nullus. Pa­ rentibus liberorum finire numerum, aut natos necare, non illicitum fuisse, illud saevissimum Galindarum factum ostendit, qui laborantes multitudi­ ne, suas puellas recens editas necare ab obstetricibus, pueros tolli jusserunt. His imperata non facientibus, uxoribus ubera praescidisse traduntur, si mo­ do non illa fabula potius, quam historia, quam invicem sibi annalium Scrip­ tores tradidere. Quod vero eorundem colendi rationem attinet, AEstios sedibus domicili­ isque ut Germanos usos certum; Borussos autem subsequentium seculorum urbes habitasse, munimenta pro ratione temporum exstruxisse, et iis se sua­ que defendere, seculo jam decimo solitos, illa cum Boleslao Chrobrii gesta bella testantur, quibus arces, Racinum, Romove et Balgam cepit vicos et pa­ gos, ut Cromerus refert, disripuit. Oppida enim, ut ille subjungit, pauca, eaque fere natura locorum, non arte munita tunc Prussi habebant. De caete- ro, ut arma AEstiis fuisse nulla, nisi fustes duratosque igne stipites, rarum ferri usum Tacitus dicit, qualia prima omnium mortalium fuisse constat; sic Borussi etiam postea clavas ferro hinc inde munitas, ad propulsandam vim invenisse primum, mox etiam minoribus usos, quas plumbo repleverant, ut et eminus hostem petere possent, et jactus certior esset, antiqui gentis illius annales tradunt. Inde plerumque, ingruente vi hostili impares, initio armis in latebras inaccessasque paludes se suaque, Germanorum in morem reci­ pere solitos, etiam Polonorum fasti produnt. Invaluit tamen deinde sagitta­ rum, hastarum, gladiorumque etiam usus, finitimorum populorum exemplo atque quasi imitatione assumptus. [...] Fuit et aliqua apud illos observatio auspiciorum, qua gravium bellorum eventus explorarunt. Ejus enim gentis, cum qua bellum erat, captivo, Sacer­ dos ante aras Deorum pectus cultro transadigebat et prout sanguis cruorque prolixius aut parcius effluxerat, laetum sinistrumque omen inde duxisse -1 0 - [FRIDRICHAS DANKELMANAS] recentiores ejus gentis Scriptores reliquerunt. Adepta autem victoria, nobi­ lissimum quemque captivorum, gratissimam, uti credebant, Diis victimam, ornatum armatumque, et equo insidentem, ingenti lignorum copia circum­ datum cremasse. Ac tandem, ne ingrati erga Deos viderentur, primam illis praedae partem, alteram sacerdotibus, tertiam foederatis dare, quartam sibi servare consuevisse. [...] APIE SENOVĖS PRŪSŲ GYVENIMO BŪDĄ, IŠVAIZDĄ, KALBĄ, PAPROČIUS IR PRIGIMTĮ 1708 [...] Tacitas rašo, kad aisčių išvaizda tokia, kokią nuo seno turėjo svebai, kad aisčiai retai naudoja geležį ir dažnai vėzdus, kad javus ir kitus pasėlius prižiūri ištvermingiau negu tingūs germanai. Manyčiau, kad tai, ką Tacitas sako apie venetus, tiko ir aisčiams, tačiau jie dauguma papročių vėlesniais amžiais nutolo nuo germanų ir suartėjo su gretimomis tautomis. Ir vis dėlto Adomas Bremenietis bei Helmoldas tvirtina, kad senovės prūsai buvo mė­ lynakiai, raudonskruosčiai ir ilgaplaukiai. Akių spalva ir ilgi plaukai pa­ tvirtina jų germanišką kilmę, o galai, pasak Cezario, jiems priskiria tokį akių aštrumą, kad prisipažįsta vos įstengdavę atlaikyti jų žvilgsnį. [...] Nė vienas autorius aiškiai nepasako, ar prūsų plaukai buvo gelsvai rausvi, ar kokios kitos spalvos, bet daugelis tvirtina, kad rudi, nes ši spalva yra bendra ir būdinga visoms Siaurės tautoms. Helmoldas teigia, kad prūsai nesidžiaugdavę nei turėdami aukso bei si­ dabro, nei jį naudodami, vilkėję paprastais lininiais drabužiais, kuriuos daž­ nai išsimainydavę už labai brangius kailius; vėlesnieji autoriai tvirtina, kad jų drabužiai buvo ne platūs, bet siauri, pabrėžiantys kiekvieną kūno liniją, būtent tokius Tacitas priskiria germanams1. Vyrai sarmatų papročiu nešiojo kelnes, saugojusias nuo šalčio. Tą patį apie sarmatus ir getus rašo Ovidijus: „Kailiais ir siūtomis kelnėmis apsigina nuo didelių šalčių/'2 [...] Pasakoja­ ma, kad moterys puošia kaklą vario ir žalvario dirbiniais. Tačiau tai netik­ ras dalykas, ir negalėčiau to paliudyti kokio nors senovės autoriaus žodžiais arba patvirtinti, arba įrodyti, kaip buvo iš tikrųjų. Tai neturtinga gentis, neseniai džiaugusis tik drabužių įvairove ir įpratusi vietoj duoklės kaimy­ nams duoti drabužių; sakoma, kad Mazovijos kunigaikštis Konradas3 labai dažnai buvo pamaloninamas tokiomis dovanomis. - 11 -