j. SUZDALSKIS, B. SELECKIS, M. GERMANAS ANT SEPTYNIŲ KALVU SENOVĖS ROMOS KULTŪROS APYBRAIŽOS ŠVIESA • KAUNAS • 1969 io. fi. čy3M^ibCKHa b. n. cejieukma , M. 10. TEPMAH HA CEMH X0J1MAX MocKBa, 1965 VERTE A. SUBAČIUS Romos poetų kūrinius bei jų ištraukas vertė A. Dambrauskas. Lukrecijaus poemos ištrau­ kos paimtos iš M. Račkausko versto lietuviš­ kojo leidimo, išėjusio 1964 metais. ĮVADAS „Nebe madoj kalba lotynų..." — rašė A. Puškinas daugiau kaip prieš šimtą keturiasdešimt metų, ir šią frazę, virtusią priežodžiu, kartais galima išgirsti ir dabar. Tačiau, kartodami šiuos žodžius, mes negalvojame, ar teisin­ gai jie atspindėjo visuomenės požiūrį į lotynų kalbą Puškino epochoje ir kiek teisinga ši mintis mūsų laikais. Garsioji „Eugenijaus Oniegino" pirmojo skyriaus frazė by­ loja apie nepakankamą romano herojaus išprusimą ir anaiptol netaikoma pažangiesiems XIX amžiaus pradžios žmonėms. Pa­ vyzdžiui, ir apie patį Puškiną negalima pasakyti, kad jis su romėnų kultūra buvo tik tiek susipažinęs, kiek reikia „su­ prasti epigrafams". Licėjuje, kuriame mokėsi Puškinas, senovės Romos kalbai ir kultūrai buvo skiriama tiek daug dėmesio, kad šie dalykai sudarė pagrindinę visos lavinimo sistemos dalį. Tame pačiame „Oniegine" Puškinas prisimena, kaip jis, 3 laisvu nuo pamokų metu pasitraukęs į nuošalią vietą, mėg­ davo skaityti lotyniškai parašytus romėnų autorių kūrinius. Paimkime bet kurio Puškino kūrinių rinkinio turinį ir įsiti­ kinsime, kad poetui artimi ir brangūs šlovingi antikinės istori­ jos vardai bei įvykiai: „Iš Horacijaus", „Iš Katulo", „Licini- jui", „Lukului pasveikus", „Sekimas senove"... Kiekvienam ma­ žumą prasilavinusiam Puškino amžininkui vardai, paveikslai ir palyginimai, pasitaikantys jo eilėraščiuose, atrodė natūralūs ir buvo suprantami. Netgi Onieginas, kurio išsilavinimą Puš­ kinas išjuokia, galėjo „šnekėti apie Juvenalį", pacituoti kelias „Eneidos" eilutes ir pareikšti savo, tegul ir nelabai pagrįstą, nuomonę apie Homerą ir Teokritą. Daug laiko, arba, kaip įprasta sakyti, daug vandens nute­ kėjo nuo tų dienų, kai Puškinas rašė „Eugenijų Onieginą"; gyvenimas pažengė toli į priekį. Mokslo žinios tiek išsiplėtė, kad jaunoji karta dabar jau negali greta gamtos ir technikos mokslų pagrindų lygiai nuodugniai studijuoti mums tolimą vergovinės visuomenės kultūrą. Mūsų laikais lotynų kalba tarsi galutinai „išėjo iš mados". Ne taip dažnai dabar gali su­ sidurti su žmogumi, kuris mokėtų atmintinai dvi — tris „Enei- dos" eilutes arba galėtų be žodyno suprasti lotynišką epigra­ fą, kuriuo prasideda sekantis, antrasis „Oniegino" skyrius. O argi tai iš tikrųjų labai reikalinga? Cituoti „Eneidą" anaiptol nebūtina, lotyniškas dabartinių leidinių epigrafas visada paaiš­ kinamas pastabose, o lotyniškasis „vale", kuriuo Eugenijus Onieginas mėgo baigti savo laiškus, nei kiek ne geresnis už lietuvių „lik sveikas", „viso gero" ar „sudie". Tačiau „lotyniškojo palikimo" likvidavimo reikalai kur kas sudėtingesni, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Antikinė kultūra taip ilgai buvo neatskiriama švietimo dalis, kad žino­ mieji klasikinės senovės posakiai, priežodžiai, įvaizdžiai ir pa­ lyginimai tarsi įgavo pilietines teises ir tapo neatskiriama šiuolaikinių tautų kultūros dalimi. Netgi patys to nejausdami, mes nuolatos naudojamės senovės kultūriniu palikimų. 4 Imkime, pavyzdžiui, posakį, kurio pradedama viena anks­ tesniųjų pastraipų: „daug vandens nutekėjo". Skaitydamas ar­ ba girdėdamas šią taip įprastą frazę, nejučiomis imi vaizduotis plačią upę, be pertrūkio plukdančią jūron tūkstančius ir mili­ jonus kubinių metrų vandens. Tačiau šio posakio kilmė netari jokio ryšio su upėmis ir upeliais. Perskaitę šią knygą, jūs sužinosite, kad tekančiu vandeniu senovėje buvo matuojamas laikas. Spyruoklinių laikrodžių žmonės tada dar neturėjo, ir apsiniaukusią dieną sužinoti valandas buvo galima tik iš van­ dens laikrodžio: kiek nutekėjo vandens— tiek laiko praėjo. Kasdien, kas valanda ir dargi kas minutė mes vartojame, skaitome ir girdime posakius bei žodžius, atsiradusius antikos laikais. Ne veltui vienas marksizmo kūrėjų Fridrichas Engel­ sas rašė: „Be pagrindo, padėto Graikijos ir Romos, nebūtų buvę šiuolaikinės Europos". Literatūroje ir mene, architektū­ roje, švenčių ir viešųjų pasilinksminimų organizacijoje, valsty­ binėje ir civilinėje teisėje, dabartinių armijų strategijoje ir taktikoje mes dažnai susiduriame su pavadinimais ir papro­ čiais, kurių kilmę galime išaiškinti, tik nukreipę žvilgsnį į an­ tiką. Mokslo disciplinų pavadinimai, mūsų draugų vardai, mėnesių, o kai kuriose kalbose ir savaitės dienų pavadinimai, tokie mums įprasti žodžiai, kaip proletaras, internacionalas, kalendorius, literatūra,— visa tai gali būti suprasta, tik įsigi­ linus į senovės Romos kultūrą. Garsusis prancūzų rašytojas 2. B. Moljeras vienoje savo komedijoje pavaizdavo obskurantą išsišokėlį Žurdeną, kuris tik senatvėje, nepaprastai nustebęs, sužinojo, kad visą gy­ venimą kalbėjo proza. Tokioje padėtyje gali atsidurti kiekvienas, kas nepasistengs nors bendrais bruožais susipažinti su kilme bei istorija tų pavadinimų ir papročių, kurie kažin kada įaugo į mūsų tau­ tos gyvenimą, bet kurių ištakos yra klasikinėje senovėje. Ši knyga skirta įvairioms senovės Romos kultūros pusėms 5 nušviesti. Tačiau kiekvienos tautos kultūra yra neatskiriamai susijusi su jos istorija. Per ilgesnę kaip tūkstančio metų savo istoriją Romos vals­ tybė nuėjo ilgą ir sudėtingą vystymosi kelią. Romos, ,,Amžinojo miesto", įkūrimas paprastai datuojamas VIII a. pr. m. e. viduriu. Pirmuosius du su puse šimtmečio Roma neišsiskyrė iš kitų Italijos miestų nei galybe, nei gyven­ tojų skaičiumi. Svarbiausią vaidmenį bendruomenėje pirmai­ siais jos gyvavimo amžiais turėjo patricijai — pirminės miesto teritorijos senbuviai. Jie pavergė ir padarė priklausomus, at­ imdami politines teises, apylinkių gyventojus. Patricijų pa­ vergti žmonės — jie buvo vadinami plebėjais — galėjo turėti žemės, tarnavo romėnų armijoje, bet nedalyvavo Tautos susirin­ kime ir negalėjo būti renkami valstybinėms pareigoms. Jiems buvo draudžiama vesti žmonas iš patricijų šeimų ir išleisti savo dukteris už patricijų. Romą valdė reksas (genčių sąjungos vadas) ir Senatas (Seniūnų taryba). Aukščiausiąją valdžią turėjo Tautos susirin­ kimas, kurį sudarė vien patricijai. Žodis ,,rex" verčiamas žo­ džiu „karalius", todėl ir visas pradinis Romos istorijos laiko­ tarpis vadinamas karalių laikotarpiu. Tai nėra visai teisinga, nes reksas nebuvo neaprėžtas valdovas. Rekso pareigos, kaip tai paprastai esti pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje, dar nebuvo paveldimos, o jo valdžią ribojo Tautos susirinki­ mas ir Seniūnų taryba. Siekdamas išlaikyti karinę savo bend­ ruomenės galią, reksas dažnai kovodavo prieš diduomenės savivalę, kad apgintų eilinių karių interesus. Įsigalint diduomenei, patricijai pradėjo nesitaikstyti su sle­ giančia juos rekso valdžia. Paskutiniojo rekso, Tarkvinijaus Išdidžiojo, išvijimu (510 m. pr. m. e.) baigiasi karalių laiko­ tarpis, ir Romoje įsigali respublika. Patricijai ėmė rinkti iš savo tarpo du konsulus, kuriems valdžia būdavo perduodama tik vieneriems metams. Dėl to konsulai labiau priklausė nuo patricijų, negu reksai, turėję valdžią iki gyvos galvos. 6 Svarbiausias pirmųjų dviejų amžių Respublikos vidaus isto­ rijos turinys buvo patricijų ir plebėjų kova. Įsigalėjus diduo­ menei, pablogėjo beteisių plebėjų būklė. Nors jie lygiomis su patricijais tarnavo armijoje ir gynė tėvynę, vis dėlto plebė­ jai, kaip ir anksčiau, visai nedalyvavo bendruomenės valdyme ir neturėjo savo atstovų pareigūnų tarpe. Kadangi rašytų įstatymų nebuvo, tai aristokratai teisėjai, irgi renkami iš patricijų, turėjo plačias galimybes savivaliauti. Geriausia že­ mė Romoje priklausė patricijams, o plebėjų sklypai buvo to­ kie maži, kad nuimamo derliaus dažnai neužtekdavo šeimai išmaitinti. Tekdavo skolintis grūdų iš turtingų patricijų, o jei­ gu skola nebūdavo grąžinama, skolininką ir jo šeimos narius paversdavo vergais. Plebėjai reikalavo, kad patricijai užrašytų įstatymus, leistų tuoktis su patricijais, duotų teisę jų atstovams užimti valsty­ bines pareigas. Dar svarbesni plebėjams buvo žemės perdali­ jimo ir skolinės vergijos panaikinimo klausimai. Romos res­ publikoje plebėjai sudarė gyventojų daugumą, ir diduomenė buvo priversta daryti nuolaidų, kad išsaugotų karinę valsty­ bės galią. Ankstyvoji Romos istorija skęsta tirštoje migloje, ir mes nedaug ką žinome apie įvykius, kurie baigėsi plebėjų ir patricijų teisių sulyginimu. Tikra yra tai, jog galų gale ple­ bėjai pasiekė, kad būtų perdalyta žemė, uždrausta versti ver­ gais įsiskolinusius Romos piliečius, leista plebėjams užimti visas valstybines pareigas ir suteiktos jiems lygios su patri­ cijais teisės Tautos susirinkime. Vėlesniais Romos istorijos laikotarpiais piliečiai buvo skirs­ tomi jau ne pagal tai, iš ko jie kilę — iš plebėjų ar patricijų giminės,— o pagal jų protėvių turtingumą ir įtakingumą. Šei­ mos, kurių atstovai karta iš kartos įeidavo į Senatą ir užim­ davo įvairias valstybines pareigas, buvo pradėtos vadinti nobiliais (pažodinis vertimas—„garsiomis", „kilmingomis"). Paprastoms šeimoms išliko plebėjų — plebso pavadinimas, ku­ 7 ris dabar buvo taikomas paprastiems žmonėms, neturintiems garsių protėvių. Šia prasme žodis „plebėjas" įėjo ir į lietuvių kalbą. Pasibaigus plebėjų ir patricijų kovai, Romos respublika liko aristokratinė. Aukščiausioji valstybės taryba, kaip ir anksčiau, buvo papildoma vien buvusiais pareigūnais, ir pa­ prastas žmogus patekti į ją negalėjo. Valstybinės pareigos Romoje nebuvo apmokamos. Neturtingas žmogus, netgi jeigu liaudis ir būtų išreiškusi jam pasitikėjimą, vis tiek nebūtų galėjęs užsiimti visuomeniniais reikalais, nes šeima tuojau būtų patyrusi visokeriopą stiglių. Tačiau romėnai ir nebūtų rinkę neturtingo žmogaus aukš­ toms pareigoms. Vargšams Romoje valstybė neteikė jokios paramos, ir vienintelis nusigyvenusio Romos piliečio visuo­ meninis turtas buvo rinkimų teisė. Garbėtroškos turtuoliai, siekusieji aukštų valstybinių pareigų, išleisdavo didžiules su­ mas, pirkdami balsus tų romėnų, kuriuos skurdas vertė par­ duoti savo teisę rinkti valstybės vadovus. Žinomas atsitikimas, kai kandidatas į konsulo pareigas išdalijo savo rinkėjams tiek grūdų, kad kiekvienas jų buvo aprūpintas duona trims mėne­ siams. Žinoma, šis kandidatas buvo išrinktas. Eilę šimtmečių aukščiausias pareigas Respublikoje užėmė tų pačių šeimų at­ stovai, tuo tarpu talentingi ir protingi žmonės, jeigu tik jie nebūdavo kilmingi, neturėjo jokios įtakos visuomeniniam gy­ venimui. Vis dėlto vidinės reformos turėjo didžiulę įtaką Romos istorijai, nes pavertė Romos piliečius kolektyvu, kurį telkė bendri interesai. Dabar romėnų tarpe nebuvo skolinių vergų, vargšas galėjo viltis materialinės paspirties per rinkiminę kampaniją — visa tai vertė taikstytis su diduomenės įsigalėji­ mu ir valstybinės santvarkos neteisingumu. Piliečių susitelkimas įgalino romėnus sėkmingai pradėti nu­ kariavimus Italijoje. Tais laikais visame Apeninų pusiasalyje neatsirado tautos, kuri būtų pajėgusi atremti jų spaudimą. 8