Andrzej Sapkowski RAGANIUS FANTASTINIAI ROMANAI ANDRZEJ SAPKOWSKI - NEABEJOTINAS EUROPOS FANTASTIKOS LYDERIS!! Visą raganiaus Geralto epopėją sudaro šios knygos: 1. RAGANIUS (PASKUTINIS NORAS ir LIKIMO KALAVIJAS) 2. ELFŲ KRAUJAS 3. PANIEKOS METAS 4. KRIKŠTAS UGNIMI 5. KREGŽDĖS BOKŠTAS 6. EŽERO VALDOVĖ Raganius Geraltas yra puikiai įvaldęs kirstynių kardu ir magijos meną. Stebuklingoje magijos šalyje jis sutinka daugybę mitinių būtybių. Kai kurias strygas, zeuglus, džinus ir panašias šlykštynes raganius negailestingai naikina, tačiau, saugodamas savo pasaulio moralinę bei biologinę pusiausvyrą, padeda išlikti drakonams, dopleriams, žemuliams. Nuolat pakliūdamas į painių intrigų bei stulbinančių aistrų voratinklį, Geraltas yra ir stebėtojas, ir didvyris, ir kaltinamasis, ir teisėjas, ir auka, ir budelis... Iš lenkų kalbos vertė VIDAS MORKŪNAS RASA LIAUGAUDAITĖ EVALDAS LIUTKEVIČIUS Andrzej Sapkowski OSTATNIE ZYCZENIE MIECZ PRZEZNACZENIA Warszawa, SUPERNOWA, 1992 Copyright © 1992, 1993 by Andrzej Sapkowski Cover art copyright © 2001 by Stephen Youl Vertimas į lietuvių kalbą © leidykla “Eridanas” Elektroninė versija © Knygute.lt, 2011 Turinys PASKUTINIS NORAS LIKIMO KALAVIJAS PASKUTINIS NORAS PROTO BALSAS 1 Ji atėjo paryčiais. Įslydo vidun be galo atsargiai, tyliai, žengė be garselio, it vaidulas, it šmėkla plaukė per kambarį, tik protarpiais sušiugždėdavo japan- ča1. Bet kaip tik tas menkutis, vos girdimas šlamesys ir pažadino raganių, o gal tik išplėšė iš pusiaumigos, kurioje jis sūpavosi, tarytum pakibęs ramios jūros gelmėje tarp dugno ir paviršiaus, apsuptas vos vos siūruojančių van- denžolių sruogelių. Jis nesujudėjo, net nevirptelėjo. Mergina pri- slydo, nusimetė japančą, lėtai, dvejodama, sulenktu keliu atsirėmė į lovos kraštą. Jis ste- bėjo ją pro nuleistas blakstienas, vis dar neiš- siduodamas, kad nemiega. Mergina atsargiai įsiropštė į guolį, apžergė jį ir apglėbė šlauni- mis. Pasirėmusi ištiestomis rankomis, švelniai palietė jo veidą plaukais - šie dvelkė ramunė- mis. Ryžtingai ir tarsi nekantraudama ji pasi- lenkė, speneliu prisilietė jo voko, skruosto, 1 Berankoviai kailiniai. lūpų. Jis nusišypsojo ir labai lėtai, atsargiai, švelniai suėmė ją už rankų. Ji atsitiesė ir išsi- laisvino - spindulinga, švytinti, kone akinanti priešaušrio miglelėje. Jis sujudėjo, bet ji, ryž- tingai prispaudusi abi rankas, jį sulaikė, leng- vais, bet atkakliais šlaunų judesiais tarsi pa- reikalavo atsiliepti. Atsiliepė. Dabar ji jau nebeatstūmė jo rankų, atkragino galvą, krestelėjo plaukus. Jos oda buvo vėsi ir nuostabiai glotni. Akys, į kurias jis įsižiūrėjo veidui priartėjus, buvo didelės ir tamsios tartum undinės. Siūbuoklis nuskendo ramunių jūroje, kuri ne- ramiai sujudo ir suošė. RAGANIUS I Vėliau kalbėta, kad tas žmogus atėjo iš šiau- rės, nuo Virvininkų vartų. Žingsniavo pėsčias, apkrautą arklį vedėsi už apynasrio. Vėlyvą po- pietę virvių sukėjų ir balnių kromeliai jau buvo uždaryti, gatvelė ištuštėjusi. Buvo šilta, o tas žmogus vilkėjo juodą apsiaustą. Nori nenori atkreipsi dėmesį. Jis sustojo priešais smuklę “Senasis Praga- ras”, kiek pastovėjo, pasiklausė klegančių bal- sų. Smuklė, kaip įprasta tokiu metu, buvo sau- sakimša. Nepažįstamasis į “Senąjį Pragarą” neužėjo. Nusivedė arklį toliau. Už kelių žingsnių buvo kita, mažesnė, smuklė - “Po Lapinu”. Ji buvo pustuštė. Prasta šlovė lydėjo šią smuklę. Smuklininkas ištraukė galvą iš raugintų agurkų statinės ir nudelbė atėjūną žvilgsniu. Svetimšalis, vis dar su apsiaustu, nejudėda- mas stypsojo prie pertvaros, tylėjo. - Ko? - Alaus, - atsakė nepažįstamasis. Balsas bu- vo nemalonus. Smuklininkas nusišluostė rankas į drobelės prikyštę ir prileido molinį bokalą. Šis buvo įski- lęs. Nepažįstamasis, nors dar nesenas, buvo be- veik visiškai pražilęs. Po apsiaustu vilkėjo nu- trintą odinę palaidinę, suvarstomu kaklu ir rankovėmis. Kai nusimetė apsiaustą, paaiškė- jo, kad už nugaros prie diržo jam kabo kalavi- jas. Nieko čia keisto, Vizime mažne kiekvienas turėjo ginklą, bet niekas nesinešiojo kalavijo už nugaros, lyg kokio lanko ar strėlinės. Nepažįstamasis nesėdo prie stalo, tarp ne- gausių lankytojų, liko stovėti ties pertvara ir veriamai dėbsojo į smuklininką. Sriūbtelėjo iš bokalo. - Kambario nakvynei ieškau. - Nėr, - burbtelėjo smuklininkas, įsmeigęs akis į svečio batus, sudulkėjusius ir purvinus. - “Senajame Pragare” klauskite. - Čia norėčiau. - Nėr, - smuklininkas pagaliau atpažino ne- pažįstamojo akcentą. Rivas. - Užmokėsiu, - tyliai, lyg neužtikrintai, ištarė svetimšalis. Štai čia ir prasidėjo ta nemaloni istorija. Raupsuotas ilgšis, kuris rūškanu žvilgsniu įsi- stebeilijo į svetimšalį, vos šiam pasirodžius, atsistojo ir atžirgliojo prie pertvaros. Du jo draugužiai atsekė iš paskos ir sustojo per ko- kius du žingsnius už nugaros. - Nėr vietos, liurbi, Rivijos valkata, - sukran- kė raupsuotasis, mažne užsirioglindamas ant nepažįstamojo. - Nereik čia, Vizime, mums to- kių kaip tu. Čia padorus miestas! Nepažįstamasis atstūmė bokalą. Pažiūrėjo į smuklininką, bet tas jo žvilgsnio vengė. Nei jam rūpėjo rivą ginti, nei ką. Kas gali tuos ri- vus mėgti? - Visi rivai - niekdariai, - toliau marmėjo raupsuotasis, trenkiantis alumi, česnakais ir pykčiu. - Girdi, ką sakau, varnalėša? - Negirdi. Mėšlo į ausis prisikimšęs, - atsilie- pė vienas iš tų dviejų už nugaros, o kitas pra- pliupo kvatoti. - Užsimokėk ir nešdinkis! - sukriokė raupsa- veidis. Nepažįstamasis tik dabar į jį pažvelgė. - Alų išgersiu. - Padėsim tau, - sušnypštė ilgšis. Išmušė ri- vui bokalą, tuo pat metu viena ranka grieb- damas už peties, o kita įsikibdamas į diržą, įstrižai juosiantį svetimšalio krūtinę. Vienas iš