P U B L IJ U S K O R N E L I J U S T A C I T A S A N A L A I (Nuo Dieviškojo Augusto mirties) Iš lotynų kalbos vertė DALIA DILYTĖ margi raitai VI L NI US 2005 P U B L I U S C O R N E L I U S T A C I T U S A N N A L E S (Ab excessu Divi Augusti) UDK 937 Ta-13 Versta iš: Cornelius Tacitus, i. annales (Ab excessu Divi Augusti) / edidit E. Koestermann. - Lipsiae, MCMLX. Išleista iš dalies parėmus ATVIROS LIETUVOS FONDUI Vertimas i lietuvių kalbą, įvadinis straipsnis, paaiškinimai ir rodyklė - ISSN 1392-1673 Dalios Dilytės, 2005 ISBN 9986-09-290-6 „Margi raštai", 2005 TURINYS Dalia Dilytė. Analų žanro odė Romos respublikai............................. 7 ANALAI Pirma knyga............................................................................................. 23 Antra knyga............................................................................................... 63 Trečia knyga ........................................................................................... 102 Ketvirta knyga......................................................................................... 137 Penktos knygos fragmentas.............................................................. 174 Šešta knyga ............................................................................................. 176 Vienuolikta knyga ............................................................................... 205 Dvylikta knyga...................................................................................... 223 Trylikta knyga........................................................................................ 251 Keturiolikta knyga............................................................................... 280 Penkiolikta knyga.................................................................................. 310 Šešiolikta knyga.................................................................................... 344 Paaiškinim ai........................................................................................ 359 Tikrinių vardų ir realijų rodyklė................................... 387 5 ANALŲ ŽANRO ODĖ ROMOS RESPUBLIKAI Iš lotyniško žodžio annus (metai) romėnai pasidarė būdvardį annalis - metinis. Iš pradžių metų įvykius fiksavusias žynių rašomas knygas jie va­ dino libri annales, o paskui tiesiog annales. Taigi analai yra metraštis. Taip vadiname vieną I a. po Kr. romėnų rašytojo Publijaus Kornelijaus Tacito veikalą. Neaišku, kaip jį vadinamą norėjo matyti pats rašytojas. Išlikusia­ me IX a. nuoraše nėra pavadinimo, bet pirmas sakinys skamba tarytum ant­ raštė: Ab excessu Divi Augusti („Nuo Dieviškojo Augusto mirties")- Pats Ta­ citas kelis kartus (Amt. III. 65.1; IV. 32.1; XIII. 31.1) vadina veikalą analais. Dabar nuo 1533 m. Beato Renano leidimo veikalas dažniausiai vadinamas „Analais", bet retkarčiais, ypač lotyniškuose leidimuose, dedama ir minė­ tame rankraštyje esanti ilgesnė antraštė „Nuo Dieviškojo Augusto mirties", nusakanti pasakojamų laikų pradžią. Iš tiesų Tacitas sumanė veikale apra­ šyti Romos valstybės įvykius nuo Augusto mirties iki Nerono mirties. Tik­ riausiai veikalą sudarė šešiolika knygų1. Į knygas veikalą suskirstė pats ra­ šytojas, matyt, ir leidęs jį ne visą iš karto, bet atskiromis knygomis, o į sky­ rius ir sakinius kūrinį padalijo naujųjų laikų leidėjai. Tacitas stengėsi kiekvieną knygą užbaigti reikšmingu įvykiu: II knygą - Arminijaus mirti­ mi, V - (spėjama) Sejano nužudymu, XI - Mesalinos bausme, XII - impe­ ratoriaus Klaudijaus nunuodijimu, XIV - Oktavijos žūtimi, XV - Pizono są­ mokslo sutriuškinimu, XVI - Nerono gyvenimo pabaiga. Jei knyga nesibai­ gia reikšmingu epizodu, ją apvainikuoja sentencija (I ir XI knygos) ar reikšmingas vaizdas. Pavyzdžiui, III knyga baigiama Junijos laidotuvėmis. Pati Junija nebuvo žymi moteris, bet ją Tacitas paminėjo todėl, kad ji buvo Katono anūkė, Kasijaus žmona ir Bruto sesuo. Paradoksalus knygos pabai­ gos vaizdas apie nesančių laidotuvių procesijoje Cezario žudikų Bruto ir Kasijaus atvaizdų ypatingą švytėjimą patetiškai išreiškia demokratines Ta­ cito nuotaikas. 1 Wuilleumier P. Introduction // Tacite. Annales. - Paris, 1990, p. XIII. 7 Dalia Dilytė „Analai" pasiekė mus nepilni: dingo beveik visa penktoji knyga ir šeš­ tosios pradžia. Neturime VII, VIII, IX, X knygų ir XVI knygos pabaigos. Kai kurie tyrėjai teigia, jog dėl Tacito mirties ar kitų priežasčių veikalas apskritai nebuvo užbaigtas2. Tačiau nepaisant šių trūkumų, kūrinys kėlė tokį didingą įspūdį, kad ateidamas į visas naujųjų ir senųjų pasaulio tautų kultūras jis atnešė į jų kalbas ir pavadinimą „Analai". Galėtume, žinoma, sakyti ir „Metraštis". Bet sakydami Tacito „Analai", tarsi atribojame veikalą nuo paprastų met­ raščių, kronikų ir panašių istorinių dokumentų, pasakome, jog tai litera­ tūros kūrinys, priklausantis tam tikram antikinės prozos žanrui. Papras­ tus romėnų tautos metraščius rašė žyniai, bet rašytojo sukurtas istorijos veikalas, senovės žmonių įsitikinimu, turėjo būti meno kūrinys. Cicero­ nas vieną sykį (Cic. De leg. I. 25) įsakmiai pabrėžė: „Istorija yra oratoriš- kiausias kūrinys" (mūsų laikų terminais kalbant, tai reikštų: didingą tau­ tos lemtį atskleidžiantis meno kūrinys), o kitą kartą (Cic. De leg. II. 9. 36) pakartojo: „Kieno, jei ne oratoriaus, balsas duoda istorijai nemirtingumą?"3 Ciceronas tuo norėjo pasakyti, kad išlieka tik meniški veikalai, kad isto­ rijos veikalas turi būti puikiai suręstas, turintis apgalvotą kompoziciją, įspū­ dingai piešiamus epizodus, pagal retorikos taisykles parašytas didingas, jaudinamas kalbas. Literatūrinis analų žanras susiformavo iki Tacito. Deja, daugybės ir grai­ kiškai, ir lotyniškai romėnų tautos istoriją dėsčiusių autorių veikalai mūsų nepasiekė. Liko tik šio žanro reikalavimais paremta Livijaus istorija4. Analų žanras perima iš metraščių įvykių dėstymo pamečiui principą. Šis principas Tacitui buvo svarbus dalykas. Roma jo laikais skaičiavo de­ vintą šimtmetį, ir nuo seniausių laikų buvo rašomi metraščiai. Aprašyda­ mas kiekvienų metų įvykius, Tacitas tarytum atsistoja greta daugybės metraščius rašiusių žynių, jaučiasi tęsiąs tradiciją, nors jo kūrinys tik iš išorės primena tą, kurį krebždena rašikliu žynys pontifikas. Kita svarbi analų žanro veikalo ypatybė - objektyvumo siekimas. Daž­ nai iš visų pastangų lieka tik objektyvumo regimybė, bet bent jau jos įspūdis buvo būtinas. Tacitas tam pasitelkia keletą priemonių. Pirma, jis visiškai nebendrauja su skaitytoju, niekada į jį nesikreipia, niekada nesi­ kalba su idealiuoju pašnekovu. Antra, pareiškia rašysiąs be pykčio ir ša- 2 ЁГййй A. R. Корнелий Тацит. - 1 ТПёйй, 1981, ft. 172. 3 Šią ir kitas citatas vertė straipsnio autorė. 4 £6ęfd6T3d 0. Ё., 1 ёёёйО 0. О. Античная эпическая историография. - 1 шаа, 1984, я. юо. 8 ANALŲ ŽANRO ODĖ ROMOS RESPUBLIKAI liškumo (I. 1. 3) ir stengiasi pateikti ne vieną, o kelis, dažnai prieštarin­ gus įvykių ar poelgių vertinimus. Trečia, rašytojas naudojasi įvairiais do­ kumentais: valstybės archyve buvusiais posėdžių protokolais, laikraščiais, tikraisiais metraščiais, istorikų veikalais, memuarais, bet jų autorių var­ dus nurodo retai. Dažniau mėgsta frazes: „randu kai kurių rašytojų vei­ kaluose"; „daugelis autorių tvirtina"; „kai kas teigia" ir pan. Kartais re­ miasi žodiniais šaltiniais, bet pranešusių kokį nors faktą žmonių vardų irgi nenurodo. Galbūt jis taip elgiasi, suvokdamas, jog istorija čia - tik medžiaga. Au­ torius grupuoja ir klasifikuoja įvykius, aiškina juos, charakterizuoja ap­ rašomus asmenis, svarsto, spėlioja, mąsto, smerkia, teisia. „Analai" pa­ remti tam tikra įtampa. Viena vertus, kompozicijos pagrindas yra met­ raščio taisyklės. Todėl keletą metų trukęs įvykis išskaidomas į dalis, pasakojamas per kelis kartus. Pavyzdžiui, Germaniko kova su Armini- jumi vaizduojama I. 44-51; 55-71 ir II. 5-26. Karas su Takfarinatu išskirs­ tytas į keletą epizodų: II. 52; III. 20-21; 73-74; IV. 23-26. Tokių pavyz­ džių galima rasti ir daugiau. Tačiau, kita vertus, Tacitas dažnai siekia vieną įvykį išdėstyti vienu ypu, nori pralenkti pasakojamąjį laiką. Jis tris kar­ tus (Ann. VI. 38. 1; XII. 40. 5; XIII. 9. 5) atsiprašo nutolęs nuo metraščio principų. Jis atsisako laikraščiui tinkamų smulkmenų (XIII. 31. 1), o jei mini nereikšmingus dalykus, tai todėl, kad iš jų išauga svarbūs reiškiniai (IV. 32. 2). Todėl pro skaitytojo akis plaukia imperatoriai ir jų įpėdiniai, senatoriai, provincijų valdytojai ir kiti pareigūnai, raiteliai, skundikai, matronos, paleistuvės, tauta ir prastuomenė, atleistiniai, kariškiai, barba­ rai. Tacitas vaizduoja romėnų kariuomenės žygius ir mūšius, senato de­ batus, svetimšalių pasiuntinybes. Jis didžiuojasi Romos valstybės galia ir jėga. Tačiau apie ką jis kalbėtų, visuomet grįžta prie svarbiausios min­ ties - respublikos laisvių merdėjimo. Taigi randame dar vieną analų žanro veikalo ypatybę: veikalas yra persmelktas vienos idėjos. Tacitui atrodo svarbu parodyti, kaip nyksta respublikos laikų reliktai, kaip atsirado ir išsikerojo senąsias kilmingas gi­ mines ir visą senatorių luomą naikinantis imperatorių teroras, paremtas baisiu skundikų siautėjimu. Jis taip apibūdina „Analų" tikslą: „ypatinga analų pareiga laikau, kad dorybės nebūtų nutylėtos, o už piktus žodžius ar darbus būtų bijoma nešlovės tarp ainių" (III. 65. 1). Perėjimas iš respublikos į imperiją pasireiškė tuo, kad valstybės gin­ kluotosios pajėgos atsidūrė vieno žmogaus rankose. Žodis „imperato­ rius" reiškė „vyriausiasis kariuomenės vadas". Tokia jo prasmė išliko dar ir Tacito laikais. Tacitas imperatoriais vadina Germaniką (1.37. 2; 1.44. 5 9 Dalia Dilytė ir I. 58. 5), partų karvedžius (XI. 9. 3), britanų karvedžius (XII. 33. 1) ir sako, jog Augustas dvidešimt vieną kartą buvo paskelbtas imperatoriu­ mi (I. 9. 2). Jis taip aiškina imperatoriaus rangą: „Tai senovinis pagarbos pareiškimo būdas vadui, kurį respublikos laikais iš džiaugsmo ir įkarščio dėl sėkmingo žygio nugalėtoja kariuomenė sutartiniu šūksniu paskelbda­ vo imperatoriumi. Vienu kartu būdavo daug imperatorių, bet jie neturė­ jo jokios pirmenybės prieš kitus piliečius (III. 74. 4)". Tačiau Tacito apra­ šomais laikais jau buvo kitaip. Imperatorius toli gražu nebuvo paprastas pilietis, jam priklausė ne Germanijoje, Afrikoje ar Rytuose esanti romėnų kariuomenė, bet visi iki vieno kareiviai, karininkai, jūrininkai, o tiesiogi­ nė imperatoriaus atrama buvo pačiame mieste dislokuoti privilegijuoti dešimties ar šešiolikos tūkstančių pretorionų daliniai. Imperijos laikais išliko respublikos institucija - senatas. Jis atimdavo iš imperatorių tam tikrą dalį veiklos, todėl buvo savotiška jų priešprieša. Be to, visi suvokė, kad senatas - tai brangiausias respublikos reliktas. Turė­ damas šimtus tūkstančių karių, nė vienas imperatorius nedrįso jo sunai­ kinti. Senatas skyrė provincijų valdytojus, rūpinosi valstybės turtu ir finan­ sais, užsienio politika, jis kartu su magistratais tvarkė statybas, kelius, tei­ sėtvarką ir daugelį kitų dalykų. Oficialiai imperatorius valdė ne todėl, kad rėmėsi ginkluota jėga, o todėl, kad remdamasis respublikos laikais išleis­ tu įstatymu, senatas jam suteikdavo prokonsulo imperijų (t. y. teisę va­ dovauti armijoms), tribūno teises (t. y. teisę sustabdyti ar panaikinti se­ nato sprendimus) ir laikė princepsu, t. y. pirmuoju senato sąrašuose įra­ šytu asmeniu, senato lyderiu. Tai buvo, be abejo, farsas, tačiau nė vienas imperatorius net tais laikais, kai kariuomenė paskelbdavo juos valdovais, nelaikė savo valdžios tikra tol, kol jos nepatvirtindavo senatas. Nostalgiš­ ka respublikos dvasia savotiškai gaubė ir pačius imperatorius. Augustas kaip įžeidimu ir gėda baisėjosi žodžiu „valdovas" (Suet. Aug. 53.1), Tibe­ rijus atsisakė dieviško garbinimo (Tac. Anti. II. 87. 1), Klaudijus laikė sa­ ve piliečiu kaip kiti (Tac. Ann. XII. 5), Vespasianas senatui priminė apie sa­ ve kaip apie paprastą pilietį (Tac. Hist. IV. 3. 4). Senatas buvo tarsi pačios romėnų tautos gyvavimo simbolis, ir visiškai jo panaikinti niekas neišdrįso. Tačiau buvo kitų susidorojimo su senatu formų. Romėnų teisė nežinojo valstybės kaltintojo instituto, ir to vaidmens imdavosi privatūs asmenys. Tokia sistema davė galimybę kiekvienam, kas norėjo išsiskirti, iškelti teisminį ieškinį prieš bet kokį žinomą asmenį. Jei tai būdavo senatorius, ir kaltinimas palaikytas įrodytu, kaltintojas gau­ davo ketvirtadalį nuteistojo turto. Pradedant Tiberijumi, imperatoriai nau­ dojosi šia romėnų teisės ypatybe naikinti savo priešininkams. Pasirodė 10 ANALŲ ŽANRO ODĖ ROMOS RESPUBLIKAI delatores - skundikai, nė trupinėlio sąžinės neturinti žmonių padermė, trokštanti karjeros ir pinigų. Jie dažniausiai remdavosi Didybės įžeidimo įstatymu. Tai buvo senas įstatymas, nukreiptas prieš tuos, kurie įžeidžia romėnų tautos didybę (nutiestas populi Romani). Pagal jį buvo baudžiami valstybės išdavikai, maištų kurstytojai, tautos garbės įžeidėjai. Tacitas pa­ rodo (I. 72 ir 73), kaip Tiberijus suteikė naują turinį didybės įstatymui. Nusikaltimu dabar pradėta laikyti bet kokia nepagarba imperatoriui. Iš pradžių Tiberijų skundikų prasimanymai erzino, bet pamažu padėtis ki­ to. Atsirado niekšų, kuriems apkaltinimas buvo proga sublizgėti orato­ riaus talentu, atkreipti dėmesį į save, praturtėti. Tokių bylų daugėjo. Im­ peratoriams jos buvo parankios pašalinti netinkamus ar nepatinkamus asmenis. Filosofas Seneka sako, kad skundikai išgalabijo daugiau žmo­ nių negu pilietiniai karai (Sen. De ben. III. 26. 1). Todėl Tacito „Analų" koloritas niūrus. Bet autorius nieko neperdeda. Klaikius Tacito nupieštus vaizdus patvirtina Svetonijus (Tib. 61) ir Dionas Kasijus (VIII. 23). Siaubą kėlė netikrumo, baimės, sekimo, šnipinėjimo atmosfera. Buvo laužomi ir naikinami dvasiniai bendruomenės, kurioje romėnas visada jausdavosi saugus, pamatai. Juk Tacitas dar mato laisvės (libertas) likučius (I. 74. 5; XIII. 18. 2). Visus didingo pasakojimo išteklius jis mobilizuoja ne tam, kad paprastai praneštų skaitytojams apie istorijos įvykius, bet tam, kad parodytų, kur slypi esmė. Laikas tarp 14 ir 69 metų po Kr., jo nuomone, gali būti apibūdintas kaip blogio šventė prieš laisvės užgniaužimą5. Taigi „Analai" yra tarytum dviejų alegorinių figūrų Laisvės (libertas) ir Didy­ bės įstatymo (lex maiestatis) kovos tragedija. Tacitas gali apie tai neužsi­ minti, bet jis, be abejo, norėjo, kad skaitydami, kaip romėnai kovojo su Tiberio potvyniais, mes suvoktume, jog jie tvarkėsi kaip laisva bendruo­ menė. Jis buvo įsitikinęs, kad drebindami tolimų kraštų žemę žygio trenksmu legionai didino ne imperatoriaus, o visos romėnų tautos turtą ir galią. Suprasdamas, jog valstybė jau išaugo iš polio rūbų, jog didžiulei imperijai valdyti ir tvarkyti reikia naujos institucijos, neturėdamas jokių iliuzijų dėl imperatorių valdžios panaikinimo, Tacitas vis dėlto nepapras­ tai brangina respublikos laikų moralės ir visuomeninio gyvenimo nuo­ statų reliktus. Jam rūpi senųjų giminių garbė (VI. 29; XI. 12). Jis - romė­ nų užkariavimų šalininkas ir peikia nerangius karvedžius ar nekaringą Tiberijų (IV. 32. 1, 74. 1). Jis žavisi Cecina, Germaniku, Korbulonu ir ki­ tais puikiais karvedžiais. Pagal senovinį romėnų paprotį, vergiu nužudžius šeimininką, visi tų namų vergai buvo baudžiami mirtimi. Tacitas pasisa­ 5 Walker B. The „Annals" of Tacitus. - Manchester, 1952, p. 78. 11 Dalia Dilytė ko už šį bjaurų tradicinį paprotį netiesiogiai (XIV. 42-45), nes pateikia tik jo gynimo argumentus, o priešiškus nutyli. Jis šlovina griežtą karo tar­ nybos drausmę (I. 31; I. 35; III. 21; XIII. 35), nemėgsta senato potvarkius vetuojančių liaudies tribūnų (III. 27 ir 29), narsiomis, doromis ir protin­ gomis moterimis žavisi, bet labiau vertina jų buvimą namuose, šeimoje, šlovina jų dorybingumą ir „savo vietos" žinojimą (II. 55; III. 33, 34). Jis gėrisi didingu kitoms tautoms diktuojančio valią senato vaizdu (III. 60) ir jam be galo gelia širdį dėl baisios jo naikinimo dramos. Yra pastebėta, kad Livijus analų žanro ypatybes derina su epiniais, o Tacitas - su draminės technikos elementais6. Dauguma pasakojimų (legio­ nų maištas, Cecinos žygis, Arminijaus ir Flavo susitikimas, laivyną ištikusi audra, Romos gaisras) nuspalvinti dramatizmo spalvomis. Ir į visą veikalą galima žiūrėti kaip į dramą, kurios veiksmus vieną nuo kito atskiria objek­ tyvus rašytojo balsas. Pirmosios penkios „Analų" dalys sudaro tarytum prologą. Šeštojo skyriaus pradžioje žodžiais primurn facinus prasideda dra­ mos veiksmas. Agripos kaip neturinčio kuo apsiginti galimo imperatoriaus vaizdas sudaro kontrastingą leitmotyvą kur kas ryškesniam turinčio atsi­ davusią armiją galimo imperatoriaus Germaniko vaizdui. Germanikas pa­ minimas pradžioje, toliau pateikiama jo charakteristika, o dar toliau su Ger­ maniko vardu susijusi dramatinė įtampa auga tol, kol baigiasi jo mirtimi. Visi tyrėjai pabrėžia Tiberijaus ir Germaniko paveikslų antitezę: uždaras, veidmainiškas, nekaringas Tiberijus ir nieko užantyje neslepiąs, garbingas, puikus karvedys Germanikas7. Galima „Analuose" išskirti daugybę mažų dramų (Germaniko, Arminijaus, Pizono sąmokslo ir pan.), bet svarbiausia vis dėlto yra romėnų bendruomenės principų naikinimo tragedija. Tacito kalbėjimo būdas didingas ir kietas. Tai būdinga visam pasako­ jimui, todėl jo pateikiamos veikėjų kalbos nesudaro kontrasto visam tekstui. Randame daug netiesioginių kalbų, išreiškiančių dvasios būseną (XIV. 7) arba individualią bei kolektyvinę nuomonę (I. 4, 9-10, 17, 46, 59; III. 33-34). Kitos kalbos (III. 12. 2; IV. 40. 4; XVI. 22.2) yra tiesioginės. Jos atkreipia dėmesį į esmę ir ardo pasakojimo monotoniją. Kartais citata įter­ piama staigiai, kad sukurtų gyvumo ir netikėtumo įspūdį (I. 12. 2; 13. 4; 18. 3; 74. 5; D. 40.3; m. 65. 3; XIV. 8-9, 59. 3; XV. 63.2; 67.2). Visas kalbas Tacitas sukūrė pats, bet pateikdamas iš tiesų kieno nors pasakytą kalbą 6 Mendel C. W. Dramatic Construction of Tacitus' Annals jf Yale Classical Stu­ dies, vol. 5, 1935, p. 3-53. 7 Klingner F. Tacitus über Augustus und Tiberius //Tacitus. Wege der Forschung. - Darmstadt, 1969, S. 531-532. 12